Yra profesijų, kurios pakeičia negrįštamai žvilgnį į miestą. Lokacijų vadovui pastatas nėra tik pastatas, apleista gamykla – nebūtinai griuvėsiai, o vieta, apie kurią jos šeimininkas sako „čia nieko gero nerasite“, kartais gali tapti būtent tuo, ko mėnesius ieško filmavimo komanda.
Vytautui Riabovui toks žvilgsnis į aplinką – ilgamečio darbo kine dalis. Kaip lokacijų vadovas jis dirbo prie tarptautinių projektų, tokių kaip „Stranger Things“, „Catherine the Great“, „Tokyo Trial“, „Clark“, „Hilma“, kopodukcijų „Renovacija“, „Vesna“ ir šiuo metu kuriamo pilnametražio Sauliaus Baradinsko filmo-miuziklo „Betono muzika“.
Per šiuos metus jo darbiniu žemėlapiu tapo ne tik Vilnius, bet ir visa Lietuva – nuo Lukiškių kalėjimo iki Pažaislio vienuolyno, nuo Palangoje esančios vilos „Auska“ iki klinčių karjero. Tačiau lokacijos paieška – tik nedidelė šios profesijos dalis. Radus tinkamą vietą prasideda derybos, leidimai, kūrybinės komandos norų ir realių galimybių derinimas, o kartais – bandymas rasti bendrą kalbą tarp visiškai skirtingų žmonių.
Apie profesinę ligą, dėl kurios kine akys kartais krypsta ne į aktorius, o į vietoves, dešimtmetį lauktą lokaciją, kurią žiūrovai išvys tik 2028-aisiais, ir vietas, kurių tikrąjį potencialą kartais pirmiausia pamato kino žmonės, kalbamės su lokacijų vadovu Vytautu Riabovu.
Artbox
– Sakoma, kad dirbus lokacijų vadovu niekada nebežiūrėsi į miestą kaip paprastas gyventojas. Kaip atrodo Jūsų kasdienis žvilgsnis į aplinką dabar? Ar dar sugebate tiesiog pasivaikščioti, nevertindamas kiekvieno pastato ar gatvės kaip potencialios filmavimo vietos?
V. Riabovas: – Jau sugebu. Turbūt ilgai dirbant šį darbą po truputį su tuo susigyveni ir laisvalaikiu leidi sau apie jį tiek daug negalvoti. Ypač vaikščiodamas po Vilnių – dauguma vietų jau puikiai žinomos, daugelyje jų yra tekę filmuoti. Žinoma, lankydamasis kitose Lietuvos ar užsienio vietose dažnai pagalvoju, kad vienoje ar kitoje vietoje būtų nuostabu filmuoti.
Didžiausia bėda prasideda žiūrint Lietuvoje nufilmuotus filmus ar serialus. Čia jau tikrai sergu profesine liga – dažnai labiau kreipiu dėmesį ne į vaidybą, o į lokacijas, esančias už aktorių, bei kino aikštelės dailininkų darbą. Turiu pripažinti, žiūrėti Lietuvoje kurtus filmus man kartais yra nemažas iššūkis.
– Ar yra buvę, kad ideali lokacija atsirado visiškai netikėtai – ne ieškant, o tiesiog važiuojant, keliaujant ar sustojus išgerti kavos?
V. Riabovas: – Tokių situacijų tikrai yra buvę. Dažniausiai jos, kaip tyčia, nutinka jau pasibaigus konkrečiam projektui, kuriam ilgai ieškojai TOS vienintelės lokacijos. Filmavimo darbai baigti, ir tada visai netikėtai atrandi būtent tą vietą, kurios taip trūko. Ir pasirodo, ji visą laiką buvo visai po nosimi. Kita vertus, dažnai patys lokacijų savininkai neįvertina, kokį lobį turi. Apleistos, nebenaudojamos vietos neretai būna tikri perlai ir gali filmui suteikti labai daug. Jų šeimininkai kartais sako: „Nieko gero čia nerasite“, tačiau pažvelgus kitomis akimis ir pritaikius erdvę filmavimui galima sukurti įspūdingą rezultatą.
Labai džiaugiuosi, kai pavyksta patekti į objektus, kurie filmavimams „atsiveria“ nutraukę savo tiesioginę veiklą – įvairias gamyklas, gydymo įstaigas ir panašias vietas.
– Kiek lokacijos pasirinkimas yra racionalus sprendimas, o kiek – intuicija? Ar būna akimirkų, kai tiesiog pajuntate: „čia ir yra ta vieta“?
V. Riabovas: – Labai svarbus bendradarbiavimas su visa kūrybine komanda – režisieriumi, operatoriumi, dailės departamentu. Net ir labai graži bei kūrybiškai tinkama lokacija gali turėti tiek daug apribojimų, kad pats filmavimo procesas joje taptų labai sudėtingas. Todėl visada reikia įvertinti rizikas ir galimybes atlikti lokacijos paruošimo bei pritaikymo filmavimui darbus.
Labai vertiname lokacijas, kurios suteikia daugiau kūrybinės laisvės ir galimybių jas adaptuoti. Žinoma, visi tokie darbai iš anksto tiksliai suderinami ir patvirtinami raštu. Atsakingai žiūrime ir į lokacijų sutvarkymą – pabaigę darbus jas savininkams grąžiname tvarkingas.
– Dirbote prie tarptautinių projektų, tokių kaip „Stranger Things“, „Catherine the Great“, „Clark“, „Tokyo Trial“, taip pat prie koprodukcijų tokių kaip „Renovacija“ ar „Betono muzika“. Ar pastebite, kad užsienio režisieriai Vilniuje atkreipia dėmesį į visai kitokias vietas nei lietuviai?
V. Riabovas: – Nesutikčiau. Kiekvienas režisierius turi savo viziją ir siekia geriausio rezultato. Žinoma, skirtingi biudžetai gali suteikti skirtingas galimybes renkantis lokacijas.
Aš pats niekada neskirstau projektų į lietuviškus ir tarptautinius. Visada stengiuosi gauti geriausias sąlygas ir galimybes darbams atlikti, nes kiekvienam režisieriui jo filmas yra pats svarbiausias.
Smagu, kad dirbant prie lietuviškų filmų lokacijų savininkai neretai į tai atsižvelgia ir patys pasiūlo mažesnes nuomos kainas. Taip jie prisideda prie lietuviškos produkcijos, suprasdami, kad kiekvienas projektas turi skirtingą biudžetą ir galimybes, tačiau visi siekia kuo geresnio rezultato.
Audriaus Solomino noutrauka
– Kuri lokacija per visą karjerą Jus labiausiai nustebino? Nebūtinai gražiausia – gal tokia, kuri ekrane virto visiškai kitu pasauliu.
V. Riabovas: – Sunku išskirti vieną. Didžiausią įspūdį paliko Palangoje esanti vila „Auska“, Pažaislio vienuolyno ansamblis ir bažnyčia, šiuo metu jau nebeegzistuojanti Didžiasalio plytų gamykla, Kauno Palemono plytų fabrikas, Karpėnų klinčių karjeras ir Lukiškių kalėjimas.
Dažnai tą „kitą pasaulį“ sukuria pati kūrybinė komanda. Ta pati lokacija skirtinguose projektuose gali atrodyti visiškai kitaip, o kartais ekrane jos apskritai nebeatpažinsi.
– Kartais atrodo, kad lokacijos filme tampa atskirais veikėjais. Kaip atskirti vietą, kuri tiesiog graži, nuo vietos, kuri iš tikrųjų pasakoja istoriją?
V. Riabovas: – Manau, ilgus metus dirbdamas ir kaupdamas patirtį pradedi įgyti tam tikrą uoslę ir kitaip vertinti skirtingas vietas. Kartais tiesiog randi lokaciją ir matai, kad ji tarsi sukurta konkrečiai režisieriaus vizijai.
– O ar yra vietų, kurios realiame gyvenime atrodo visai paprastos, tačiau kamera jas tiesiog „įsimyli“?
V. Riabovas: – Tikrai taip. Dirbame su aukščiausio lygio profesionalais, kurie sugeba net paprasčiausias lokacijas įrengti ypatingai, o operatoriai jas nufilmuoja tokiais rakursais, kad sukuriamas įspūdingas vaizdas. Tobulėjant technologijoms vis dažniau pasitelkiama ir kompiuterinė grafika, kuri kartais leidžia sukurti tikrus stebuklus.
– Kiek lokacijų vadovo darbe svarbi psichologija? Juk tenka kalbėtis su gyventojais, įstaigomis, verslais, įtikinti žmones įsileisti filmavimo komandą. Ar kartais atrodo, kad derinate ne tik filmavimą, bet ir skirtingus žmonių pasaulius?
V. Riabovas: – Manau, tai viena kertinių šio darbo savybių. Lokacijų vadovas visada yra tarpininkas tarp kūrybinės komandos ir lokacijos savininkų. Labai dažnai turi rasti abiem pusėms tinkamus sprendimus ir kartu išlaikyti draugišką santykį. Skirtingos lokacijos turi skirtingas taisykles ir lūkesčius. Privalai prie jų prisitaikyti ir tuo pat metu sudaryti sąlygas filmavimo komandai atlikti savo darbą. Kartais pasitaiko ir įtemptų situacijų, kai tenka čia pat spręsti iškilusius iššūkius. Šalti nervai ir konstruktyvūs sprendimai tokiais atvejais yra vienintelis raktas į sėkmę.
Paprika Films
– Dirbant prie didelių tarptautinių projektų tenka saugoti daugybę paslapčių. Ar yra buvę situacijų, kai teko apsimesti, kad filmavimo komanda atvyko visai ne dėl to, dėl ko iš tikrųjų buvo atvykusi?
V. Riabovas: – Tiek užsienio, tiek lietuviški projektai turi griežtas konfidencialumo taisykles. Apžiūrėdami viešas vietas dažnai vengiame pasakoti, kokiu tikslu jas apžiūrinėjame, kad nesukeltume nereikalingo ažiotažo. Tačiau kai lokacijoje jau nusprendžiama filmuoti, jokiu būdu nemeluoju ir neslepiu informacijos apie projektą. Tokiais atvejais su lokacijų savininkais pasirašoma NDA (angl. „Non-disclosure agreement“ – konfidencialumo, arba informacijos neatskleidimo, sutartis, – red. past.), kuria jie raštu įsipareigoja neatskleisti konfidencialios informacijos apie projektą ir jie raštu įsipareigoja saugoti informaciją.
– Jei galėtumėte parodyti vieną Vilniaus vietą pasaulio režisieriui, kuris čia niekada nėra buvęs, kokią pasirinktumėte?
V. Riabovas: – Vieną išskirti būtų labai sunku. Vilniuje turime daug įspūdingų vietų, kurios skirtinguose projektuose atsiskleidžia vis kitaip. Bet jei reikėtų rinktis vieną – tai būtų Lukiškių kalėjimas.
– Ar yra lokacija, kurios vis dar nepavyko panaudoti nė viename projekte, nors mintyse jau seniai žinojote, kad ji būtų tobula filmui?
V. Riabovas: – Labai laiku užduotas klausimas! Apie vienos lokacijos panaudojimą svajojau gal dešimt metų ir prieš kelias savaites tai pagaliau įvyko. Dėl konfidencialumo įsipareigojimų, deja, negaliu atskleisti, kokia tai lokacija, bet laukti tikrai buvo verta. 2028 metais galėsite tuo įsitikinti savo akimis.
– Kai po premjeros žiūrite filmą, ar dar matote istoriją, ar pirmiausia prisimenate, kas vyko už kadro – derybas, paieškas, žmones?
V. Riabovas: – Filmų, prie kurių pats dirbau, premjerų metu dažniausiai pavyksta atsiriboti nuo techninių dalykų ir tiesiog pasidžiaugti rezultatu. Labai gera matyti, kaip tai, prie ko dirbai kelis mėnesius, įgauna vaizdinę formą ir tampa meno kūriniu.
Žinoma, kartais režisieriui ir kūrybinei komandai gali patarti, kurioje lokacijoje filmuojant būtų geresnės sąlygos kūrybinei laisvei, ir taip šiek tiek paveikti galutinį pasirinkimą. Tokiais atvejais labai įdomu vėliau galvoti, kaip galutinis rezultatas būtų atrodęs, jei būtume pasirinkę kitą lokaciją.
Paprika Films
– Per daugelį metų tikriausiai sukaupėte savotišką „nematomą Lietuvos žemėlapį“ – vietų, kurios dar laukia savo filmo. Ar Lietuva vis dar turi kino industrijai neatrastų lokacijų, galinčių nustebinti pasaulį?
V. Riabovas: – Sutinku, toks žemėlapis galvoje tikrai yra. Ir, be abejo, neatrastų lokacijų vis dar egzistuoja. Lietuva sparčiai keičiasi, atsiranda daug modernių, šiuolaikiškų erdvių. Tuo pat metu kai kurios anksčiau veikusios įstaigos užsidaro, ir taip atsiranda naujų lokacijų, į kurias anksčiau apskritai negalėjai patekti.
– Jei reikėtų vienu sakiniu apibūdinti, kas iš tikrųjų yra lokacijų vadovo darbas žmogui, kuris apie šią profesiją nieko nežino, ką pasakytumėte?
V. Riabovas: – Tai be galo įdomus ir iššūkių pilnas darbas, kuriame privalai turėti gerus vadybos, organizavimo ir planavimo pagrindus. Bet svarbiausia – atsakomybė ir kūrybiškumas. Tai darbas, kuriame visada esi apsuptas labai skirtingų žmonių ir su kiekvienu turi rasti jam tinkamą kalbą. Vis dar tikiu, kad nuoširdumas yra raktas į sėkmę.
– Dėkoju už pokalbį!