asmeninis archyvas
Kine net ir pati mažiausia detalė gali turėti ilgą istoriją, kurios žiūrovas niekada nesužinos. Trijų centimetrų kirminas ekrane pasirodo vos akimirką, tačiau jį kuriant kelis mėnesius eksperimentuojama su liejiniais, dervomis ir spalvomis. Fantastinio filmo laboratorijos kolbos užsakomos pas stiklo meistrus Latvijoje, o paprasčiausia mėlyna aksominė sofa, kai jos staiga prireikia filmavimui, dingsta iš visos Lietuvos.
Tai – kino meno skyriaus kasdienybė. Jo darbas prasideda gerokai anksčiau, nei į filmavimo aikštelę ateina aktoriai, o kartais baigiasi tik praėjus keliems mėnesiams po paskutinės filmavimo pamainos.
Scenografė ir kino dailininkė Emilija Einorytė yra dirbusi skirtingose meno skyriaus pozicijose – nuo rekvizito ir dekoracijų kūrimo iki vykdančiosios bei pagrindinės dailininkės darbo. Jos filmografijoje – tiek lietuviški, tiek dideli tarptautiniai projektai, tarp jų fantastinis filmas „Vesper“ ir Lietuvoje filmuotas ketvirtasis „Stranger Things“ sezonas.
Tačiau kalbant apie šią profesiją garsūs projektų pavadinimai pasako tik nedidelę istorijos dalį. Didžioji jos dalis lieka už kadro: tuščios erdvės, kurias reikia paversti įtikinamais pasauliais, daiktai, kuriuos tenka pagaminti, nes jie realybėje neegzistuoja, ir savaitės darbo dėl detalių, kurių galutiniame montaže gali apskritai nebelikti.
Apie tai, kaip scenografija pasakoja personažo istoriją be žodžių, kodėl kino dailininkas nebegali ramiai vaikščioti po sendaikčių turgų ir ką reiškia sukurti pasaulį, kuriuo patikėtų kamera, kalbamės su Emilija Einoryte.
– Ar prisimenate momentą, kai supratote, kad norite dirbti būtent su kino, o ne, pavyzdžiui, teatro pasaulio kūrimu? Kas tada „užkabino“?
E. Einorytė: – Prisimenu, tačiau tai buvo labiau situacija nei konkretus projektas. Žiūrėjau savo mėgstamo spektaklio „uždarymą“ ir tuo metu kilo egzistencinis klausimas apie jo scenografiją – o kas nutinka po to, kai dekoracijos nugula į sandėlius ar yra panaudojamos dar kartą? Kas lieka, kai tavo sukurto meno kūrinio fiziškai nebelieka?
Supranti, kad sukurtas vaizdas ir tikrasis jo svoris lieka tik stebinčiojo atmintyje, o atsiminimai ilgainiui išblėsta. Spektaklis buvo filmuotas, tačiau teatras vaizdo įraše niekada neatrodo taip, kaip jį jauti matydamas gyvai.
Galbūt tai buvo jaunatviškas noras, kad tai, ką sukuriu, liktų tarsi amžina medžiaga ir kartu būtų taip pat paveiku. Dabar į tai tikriausiai žiūrėčiau kitaip – juk gražus ir tas laikinumas.
– Kai pirmą kartą įeinate į visiškai tuščią filmavimo erdvę, į ką pirmiausia atkreipiate dėmesį, ko greičiausiai nepamatytų paprastas žmogus?
E. Einorytė: – Pirmiausia galvoju, ar užteks erdvės tūrio sutalpinti tam, ką noriu sukurti. Net atėjusi į visiškai tuščią studiją iš karto galvoje pradedu dėlioti dekoracijų planą.
Kartais atrodo – kas čia tokio, nedidelis namukas tikrai turėtų tilpti. Tačiau kartu turi įvertinti visą aptarnaujančią techniką: šviesų konstrukcijas, fonus, atsitraukimo erdvę, keltuvus, bėgius, kamerų įrangą.
Jeigu tai egzistuojantis namas, butas ar kitas interjeras, vertinu, kiek kainuos jį radikaliai perdaryti į tai, ko reikia, nes galiausiai viskas atsiremia į biudžetą. Svarbu net tai, kuriame aukšte yra lokacija ir ar dailės komanda galės sunešti bei išnešti baldus ir rekvizitą. Žiūriu, kiek šviesos sklinda pro langus, kokie yra architektūros elementai. Kartais užtenka pastatyti dalinę sieną ir buto architektūra visiškai pasikeičia.
Pamačiusi erdvę vienu metu vertinu daugybę skirtingų dalykų, nuo kurių priklauso, ar ji apskritai galės tikti projektui.
asmeninis archyvas
– Koks keisčiausias daiktas, kurio teko ieškoti filmavimui? Ir kiek toli dėl jo teko nueiti – tiesiogine ar perkeltine prasme?
E. Einorytė: – Tokių istorijų nutinka beveik kiekviename projekte. Vienas įdomiausių atvejų buvo kuriant lietuvišką bendros gamybos fantastinį filmą „Vesper“.
Reikėjo sukurti neegzistuojančią laboratoriją ir jai skirtas kolbas. Po ilgų ir sudėtingų paieškų, per kelis kontaktus, radome stiklo meistrus Latvijoje, kurie jas specialiai išpūtė.
Daug kam gali atrodyti: kelių minučių kadras, kas čia tokio, padarysime iš plastiko. Tačiau kartais net dėl kelių sekundžių ekrane mes meno skyriuje nueiname kelis šimtus kilometrų.
– Ar dažnai nutinka, kad savaites ieškote ar kuriate vieną detalę, o galiausiai ji filme pasirodo trims sekundėms arba apskritai lieka už kadro?
E. Einorytė: – Sakyčiau, taip baigiasi apie 70 procentų darbo, kurį padarome kartu su kolegomis. Montažo metu, medžiagai susigulėjus, režisieriaus vizija dažnai keičiasi. Komerciniuose projektuose daug lemia ir klientų bei agentūros norai.
Kartais būna, kad visas projektas apskritai atšaukiamas, nors medžiaga jau nufilmuota, o tu pats prie jo dirbai pusę metų. Tada tavo darbo tiesiog nelieka, o vizualais dažnai net negali pasidalyti.
asmeninis archyvas
– Kas sunkiau – sukurti visiškai naują pasaulį ar padaryti taip, kad naujai sukurta erdvė atrodytų taip, lyg joje žmonės būtų gyvenę dvidešimt metų?
E. Einorytė: – Man tai nesulyginami procesai. Net kurdamas utopinį pasaulį turi padaryti jį įtikinamą – naudoti sendinimo priemones, kurti erdviškumą, kad vaizdas kameroje nebūtų plokščias, o pasaulis atrodytų realus.
Dažnai dailininkų asistentai sudėlioja daiktus pagal eskizą, o tada pati valandų valandas bandau suteikti erdvei gyvybės. Ypač kameroje labai jaučiasi skirtumas tarp statiškos scenografijos, kurioje tiesiog sudėti daiktai, ir „apgyvendintos“ erdvės.
Tas gyvumas gali atsirasti iš augalų, nugerto kavos puodelio, obuolio graužtuko ar tiesiog tvarkingos netvarkos.
Kurdama filmo personažų erdves kalbuosi su režisieriumi ar režisiere apie tai, kas tie žmonės yra. Tarkime, Eglė – matematikos mokytoja, kuriai nesiseka rasti meilės pažinčių programėlėse ir kuri, praradusi viltį, nusprendžia lankyti linijinius šokius. Arba Vasia, kurio nemylėjo mama, o dabar jis meilę randa Muay Thai grupinėse treniruotėse.
Vien tokiame aprašyme yra galybė detalių, kurios man iš karto signalizuoja, kokia turėtų būti jų erdvė ir kuo tie žmonės gyvena. Niekas ekrane atviru tekstu nepasakoja viso personažo naratyvo – dažnai jo istoriją supranti būtent per erdvę, kurioje jis yra.
– Ar po tiek metų dar sugebate nueiti į sendaikčių turgų ar seną butą tiesiog pasižvalgyti, ar galvoje iš karto prasideda: „šitas tiktų filmui“?
E. Einorytė: – Tikrai ne. Dažniausiai tuo metu esi viename ar kitame projekte arba prisimeni ankstesnį ir galvoji: kodėl čia neapsilankiau prieš pusę metų? Arba – kodėl tik dabar kažkas tai įdėjo į „Skelbiu“?
Vienam projektui reikėjo mėlynos aksominės dvivietės sofos. Atrodo, paprasčiausias pasaulyje baldas, tačiau kaip tyčia, kai jos prireikė, niekur nebuvo – nei iš antrų rankų, nei parduotuvėse. Ieškai tos sofos po visą Lietuvą, o po pusės metų visur, kur tik pasisuki, matai vien mėlynas aksomines sofas.
Tokia jau, sakyčiau, dailininko dalia.
asmeninis archyvas
– Esate dirbusi skirtingose meno skyriaus pozicijose. Kurioje labiausiai jaučiate, kad galite palikti savo braižą?
E. Einorytė: – Be abejo, dirbdama pagrindine dailininke. Tada nebereikia niekam nieko įrodinėti – žmonės pasirinko tave todėl, kad tiki tavimi ir tavo braižu. Tuomet pati renkiesi, ar projektas yra tavo „temos“, ar jo koncepcija tau svetima.
Nuostabus procesas, kai lygiavertiškai su režisieriumi ar režisiere kuri įsivaizduojamą pasaulį: diskutuoji, projektuoji, gyveni ta mintimi, kartais net kelerius metus, nes žinai, kad tai suveiks. O tada pamatai rezultatą, kuris yra bendrų idėjų išsipildymas. Tikriausiai tai geriausias jausmas kūrėjui – tada visos nemiegotos paros atsiperka su kaupu.
Dirbdama vykdančiąja dailininke dažnai įgyvendini dalį dalykų už pagrindinį dailininką, jeigu jis tavimi pasitiki, tačiau kartu reguliuoji visą procesą – biudžetus, žmones, statybas. Komerciniuose projektuose dažnai daugiau užsiimi problemų sprendimu nei menu.
Dirbant rekvizito dailininke mano rankose būdavo pagrindiniai vaidybiniai daiktai – tie, kuriuos kamera labiausiai akcentuoja ir kurie kartais labai daug pasako apie veikėją. O dirbdama dekoratore dideliuose filmuose iš atskirų gabalėlių lipdydavau visą erdvę ir daugiausia laiko praleisdavau ją „apgyvendindama“.
Iš tiesų visose šiose rolėse tenka taikytis prie kažkieno vizijos – o dažnai ir ne vienos. Ji gali būti kūrybinė arba paprasčiausiai finansinė.
Meno skyrius nuo daugelio kitų departamentų skiriasi dar ir tuo, kad su projektu būna itin ilgai. Rimto projekto filmavimas gali trukti 30 pamainų, tačiau meno skyrius daugiau nei pusę metų dirbs pasiruošimo etape, o po filmavimo – dar kelis mėnesius, kol projektas bus visiškai uždarytas.
– „Stranger Things“ atveju atėjote į pasaulį, kurio vizualinę kalbą žiūrovai jau labai gerai pažinojo. Kas šiame projekte buvo sudėtingiausia?
E. Einorytė: – Pačioje pradžioje buvo sunku suprasti, kaip dirbti, nes dėl projekto slaptumo neturėjome viso scenarijaus – tik jo dalis, pagal kurias ruošėmės filmavimui. Tačiau norint sukurti erdvę reikia viso konteksto, kelių eilučių nepakanka.
Kadangi tai buvo ketvirtasis sezonas, vizualinė kalba jau buvo labai aiški, todėl nereikėjo daug galvoti, kaip į ją pataikyti – žinojome, ko iš mūsų tikimasi.
Taip pat nereikėtų pamiršti, kad filmuojant antrąjį etapą buvo pats COVID-19 pandemijos įkarštis. Turėjome specialius leidimus, komanda buvo suskirstyta į skirtingas grupes pagal funkcijas ir tos grupės negalėjo tarpusavyje maišytis. Be to, lauke buvo apie 30 laipsnių šalčio, o mums reikėjo kurti eksterjerus. Ši dalis tikriausiai buvo sunkiausia.
asmeninis archyvas
– „Vesper“ reikėjo priešingo dalyko – sukurti pasaulį, kurio žiūrovas dar niekada nebuvo matęs. Iš kur tokiam pasauliui renkate medžiagą?
E. Einorytė: – Įkvėpimo nuolat semiuosi visur, kur esu. Esu aktyvus žmogus ir mėgstu labai skirtingas aplinkas. Fotografuoju tekstūras, formas, būsenas, erdves ar tai, kas lieka erdvėse po žmonių. Mane žavi tiek gyva, tiek negyva aplinka.
Mano telefono galerija dažnai tiesiog lūžta nuo turinio, nes niekada nežinai, kada ko prireiks. Gal koks susivijusių laidų kringelis vieną dieną pavirs reikalinga dekoracija.
„Vesper“ atveju mane labai žavėjo grybų pasaulis, pavyzdžiui, pelėsio spalvos. Įvairios jų imitacijos vėliau nugulė ant nemažai filmo rekvizito.
– „Vesper“ daiktai atrodo taip, tarsi būtų gyvenę dar iki atsirandant ekrane. Kiek iš tiesų reikėjo juos keisti ir sendinti?
E. Einorytė: – Šiame filme praktiškai nė vienas daiktas nebuvo toks, kokį tiesiog nusiperki parduotuvėje. Viskas buvo specialiai gaminama, bent minimaliai sendinama arba aptraukiama skystu lateksu.
Ne kartą išpirkome visą lateksą Lietuvoje ir net Šiaurės Europoje, todėl jo teko siųstis iš Vokietijos. Daugybę kartų kažką darėme, perdarėme, ieškojome naujų sprendimų ir formų tam, kad sukurtume tai, kas realybėje neegzistuoja.
Tai buvo tikras rekvizito filmas – reikėjo daiktus sugalvoti, pasiūlyti režisieriui ir per trumpą laiką įgyvendinti.
Tikriausiai daugiausia laiko „suėdęs“ objektas buvo kirminas. Reikėjo pagaminti dirbtinį, specialiai margintą kirminą, kuris, žinoma, realybėje neegzistavo. Jį gaminome iš dervų ir liejinių, spalvinome. Atrodo – kas čia tokio, juk jis vos trijų centimetrų ilgio. O skirtingi gamintojai prie jo vargo kelis mėnesius.
asmeninis archyvas
– Jeigu iš visos savo karjeros reikėtų pasirinkti vieną dekoraciją, erdvę ar net mažą daiktą ir pasakyti „va čia labai aš“ – ką pasirinktumėte?
E. Einorytė: – Jurgio Matulevičiaus filme „Kinų jūra“ kūrėme cigarų kambarį, kurio galutiniame montaže neliko. To kambario akcentas buvo varano iškamša.
Atsimenu, važiavau į Merkinės sendaikčius ieškoti rekvizito, pamačiau tą varaną ir pagalvojau, kad niekas geriau neapibūdina tų žmonių kaip jis.
Tai turbūt šis kino šlovės taip ir negavęs rekvizitas ir pati mintis, kodėl jį pasirinkau filmui, geriausiai atspindėtų mane.
– Dėkoju už pokalbį!