Kino poveikį šiemet tyrinėjantis 20-asis dokumentinių filmų festivalis „Nepatogus kinas“ spalio 5–25 d. vėl įsižiebs Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, Alytaus kino salių ekranuose ir internete visoje Lietuvoje. Jam sparčiai artėjant, festivalio komanda dalinasi, kokį šiemetinės programos filmų poveikį patyrė patys – kas neleido užmigti, privertė susimąstyti ar nusišypsoti – ir pasidalino rekomendacijomis.
„Nepatogaus kino“ programos vadovė Eva Sinicaitė tebegalvoja apie filmą „Imago“. „Labai brandus ir sumanus Déni Oumar Pitsaev debiutas, kuriame kiekviena akimirka prisirpusi kaip pats gyvenimas: pilna lengvumo ir humoro, istorijos, atminties ir traumų, lūkesčių vienas kitam ir sau. Subtiliai siurrealistinis kameros žvilgsnis atveria realybę naujomis akimis, nurengia visas kaukes ir išryškina iliuzijas. Už šią itin autentišką perspektyvą filmas pelnė net du prizus Kanų kino festivalyje.“
Festivalio vadovas Gediminas Andriukaitis vis prisimena kaurismakiško humoro kupiną „Gražiausią Suomijos lopinėlį“. „Man patinka suomių humoras, gebėjimas buitinėse situacijose pamatyti amžinuosius dalykus. Šiame filme, kaip ir ankstesniuose, režisierius Jukka Kärkkäinen su didžiule meile ir pagarba žvelgia į žmonių netobulumą. Žiūrėdamas nenustojau šypsotis ir stebėtis spinduliuojančiu tarpusavio pasitikėjimo jausmu ir bendrakūryste, kokią gali sukurti tik ypač artimas veikėjų ir kūrėjų ryšys.“
„Nepatogaus kino“ poveikio programos koordinatorė Monika Guliakaitė-Danisevičienė toliau ieško atsakymų po filmo „Vyro išpažintis“. „Režisierius Hampus Linder vyksta į konservatyvių švedų vyrų stovyklą, o su savimi pasiima ir kamerą. Filme nemažai mums jau pažįstamų elementų: „Huuu!“ ir „Haaa!“, pusnuogių vyrų, riaumojančių aplink laužą, vikingų ritualų, turinčių prikelti giliai slypintį (ar užslėptą?) vyriškumą. Kartu stebime Hampuso apmąstymus apie tapatybę – kaip vyro, tėvo, sūnaus. Visgi, ko filme nėra, tai vienareikšmio atsakymo, koks yra tas teisingas vyriškumas.“
Festivalio programos sudarytoja Rugilė Pranculytė prisimena iš ekrano sklindančią alinančią +50° C kaitrą ir kviečia ją patirti žiūrovus. „Filmas „Karštis“ vaizduoja įkaitusią Persijos įlankos kasdienybę taip betarpiškai, kad ima suktis galva. Tai reto jusliškumo filmas, įtraukiantis į raibuliuojantį dabarties miražą, labiau primenantį mokslinės fantastikos pasaulius, nei čia ir dabar prakaituojančią mūsų Žemę. Ir vis dėlto, tai – ji.“
G. Andriukaitis taip pat ragina sujaukti savo įsivaizdavimus su provokuojančiu, geriausia 21 a. dokumentika pripažintu „Žudymo aktu“. „Šis filmas pakeitė mano įsivaizdavimą apie tai, kas leidžiama ir draudžiama dokumentiniame kine, praplėtė ribas vertinant kūrėjo atsakomybę ir galios santykius tiek kine, tiek apskritai. Siurrealus, drąsus, pribloškiantis formos ir turinio prasme kūrinys.“
Nepatogus kinas
E. Sinicaitė kviečia į kitą pribloškiančią audiovizualinę kelionę į sidabro kalną, kuris… valgo žmones. „Sidabras“ – apgaubiantis ir nepaleidžiantis filmas, hipnotizuojantis meistrišku kameros darbu ir garso dizainu. Režisierė Natalia Koniarz nesibaido tamsos – tiek turiniu, tiek forma – ir atveria, ko gero, tikroviškiausią pastarųjų metų pasaulio portretą, leisiantį išjausti kapitalistinės realybės skausmą, vargą ir nuovargį. Tai filmas, sapnuojantis tikrovės košmarą.“
M. Guliakaitė-Danisevičienė ragina kartu pamėginti įminti „Menopauzės paslaptį“. „Apie menopauzę ilgai žinojome maždaug tiek pat, kiek apie Marso paviršių – skirtumas tas, kad ten negyvena 49,74 proc. pasaulio populiacijos. Mokslas, kuris sugebėjo išmatuoti gravitacines bangas ir nufotografuoti juodąją skylę, iki šiol neturi atsakymų į pagrindinius klausimus apie moterų sveikatą. Rezultatas – milijonai moterų, kasdien gyvenančių su simptomais, kurių priežasties niekas joms nepaaiškino, ir negaunančių pagalbos, nes nežino, kad jos galima prašyti.“
O įsikvėpti stiprybės R. Pranculytė kviečia iš Ukrainoje dirbančių karo medikių filme „Kuba ir Aliaska“. Nuolat balansuodamos tarp įtemptų evakuacijų ir naktinių iškvietimų, geriausios draugės sugeba rasti laiko pokalbiams apie mados kolekcijas ir meną – gyvenimą, kuris fronte atrodo toks tolimas. „Kad ir kaip sunku dirbti fronte, tai tampa šiek tiek labiau pakeliama, kai turi su kuo juoktis ir verkti. Šis filmas – tikrumo ir stiprybės įpučianti istorija apie dviejų karo medikių draugystę.“
20-asis festivalis „Nepatogus kinas“ vyks spalio 5–25 d., visą programą galima rasti čia: https://nepatoguskinas.lt/2026/filmai/