Lokys, liūtas ir šakelė
Šiandien prasideda šeštasis šiuolaikinio kino festivalis „Lokys, liūtas ir šakelė“, kuris 12 Lietuvos miestų vyks iki spalio 11 dienos. Festivalį atidarys jautrus Clio Barnard pasakojimas apie draugystę „Matau, kaip griūva namai žaibo greičiu“, kuris Kanų kino festivalio programoje „Dvi režisierių savaitės“ filmas pelnė Publikos prizą.
Filme pasakojama apie Birmingamo rajone gyvenančius penkis 30-metį perkopusius draugus, kurie supranta, kad gyvenimas juos veda skirtingais keliais. Tačiau net ir tolstant vienas nuo kito kirba klausimas: ar gali nuolat besikeičiančiame pasaulyje išlikti draugystė?
„Matau, kaip griūva namai žaibo greičiu“ pateko į festivalio „Lokys, liūtas ir šakelė“ programą „Jaunystė žaibo greičiu“, kurioje filmai apie jaunystę, virsmą, troškimus ir laisvę. Kiti du – į Vilnių atvykstančios vokiečių režisierės Katharinos Rivilis švelni brendimo istorija „Birželį manęs nebus“, kurios vienas iš prodiuserių yra žinomas režisierius Wimas Wendersas, ir Marine Atlan hipnotizuojantis pasakojimas „Gradiva“, laimėjęs Kanų „Kritikų savaitės“ pagrindinį apdovanojimą.
Festivalio atidarymo filmas, meilės istorija iš Singapūro ir „Kalė“
Pasak kino kritikės Rasos Paukštytės, festivalio filmai labai skirtingi, bet išskirti norėtųsi ne tik efektingiausius ar intelektualiai labiausiai „įkrautus“ filmus (tokie yra, žinoma, „Juodasis rutulys“ (rež. Los Javis (Javier Calvo & Javier Ambrossi)), „Svajingas nuotykis“ (rež. Valeska Grisebach).
„Labiausiai norisi rekomenduoti filmus, kuriuose režisieriai ir režisierės talentingai, nebanaliai kalba su publika jausmų kalba. Iš kurių išeini sirgdamas už filmo personažų dabartį ar ateitį, sugraudintas ar suglumintas jų likimų. Toks yra Clio Barnard filmas „Matau, kaip griūva namai žaibo greičiu”, kuriame pasakojimas apie kelis bičiulius Birmingame palaipsniui tampa ne tik brandos studija, bet jaudinančiu personažų jausmų, draugystės, ištikimybės išbandymu“, – sako R. Paukštytė.
Lokys, liūtas ir šakelė
Kino kritikės teigimu, šaunus, netikėtas, ironiškas kino romano ir melodramos mišinys iš Singapūro „Mes nesame svetimi”, kuriame režisierius Anthony Chenas meistriškai pasakoja apie netobulus likimus, klystančius ir taisančius savo klaidas žmones.
„Net sunkiai galiu žodžiais apibūdinti iš pažiūros paprastą, bet įsiminusį ilgam Domingos Sotomayor filmą „Kalė“ pagal garsų Kolumbijos rašytojos Pilar Quintanos to paties pavadinimo romaną. Tai toks retai pasitaikantis gyvenimo stebuklingumo, dvasios ramybės ilgesio, kino kalbos paslapties pilnas pasakojimas apie nuošalioje Čilės saloje gyvenančią moterį“, – teigia R. Paukštytė.
Lokys, liūtas ir šakelė
„Svajingas nuotykis“ ir „Mes nesame svetimi“
Kino kritikas Gediminas Kukta rekomenduoja nepraleisti dviejų filmų, kurių režisieriai atsisako tradicinio priežasties ir pasekmės ryšio, o labiau pasitiki būsenomis ir jausmais ekrane.
„Atrodytų, vien iš veikėjų būsenų, žvilgsnių ir reakcijų nuaustas filmas „Mes nesame svetimi“ sugeba užčiuopti tai, ką kine pavyksta retam kūrėjui, – pačią laiko tėkmę, ir papasakoti kone šiuolaikinį didmiesčio epą apie skirtingų kartų singapūriečių gyvenimą ir likimą“, – teigia G. Kukta.
Antra jo rekomendacija – „Svajingas nuotykis“. „Filmas nors ir skolinasi kriminalinio žanro elementus, bet kviečia į to žanro rėmų nesusaistytą kelionę po apgaulingai ramią provinciją kažkur Bulgarijos, Turkijos ir Graikijos pasienyje. Čia režisierė meistriškai sukūrė „tarp“ būseną: tarp dabarties realijų ir praeities ženklų, tarp ramybės ir pavojaus, tarp to, kas matoma, ir to, kas tik nujaučiama“, – teigia G. Kukta.
Šiemet festivalyje 12 filmų, atrinktų iš Kanų ir Berlyno kino festivalių bei du retrospektyviniai Luko Dhonto kūriniai.
Žiūrovai išvys Javiero Calvo ir Javiero Ambrossi dueto, dar žinomo kaip Los Javis filmą „Juodasis rutulys“, kuris laimėjo Kanų Geriausios režisūros apdovanojimą ir kuriam pranašaujamos net kelios „Oskaro“ nominacijos. Taip pat Luko Dhonto naujausią filmą „Bailys“, kurio pagrindiniai aktoriai laimėjo Geriausių aktorių apdovanojimą bei emocingą Rodrigo Sorogoyeno dramą „Mylimas žmogus“ su Javieru Bardemu.
