Sustabdyto (stop-motion) kadro animacija yra išties ypatinga animacijos technika. Visų pirma, tai tikriausiai seniausia technika, kurios istorija beveik tokia pat ilga kaip ir paties kino. Seniausiu žinomu sustabdyto kadro animacijos kūriniu šiandien laikomas 1898 m. sukurtas filmas „The Humpty Dumpty Circus“ (liet. „Hampio Dampio cirkas“). Vis dėlto užtikrintai teigti, kad tai pirmasis tokio pobūdžio kūrinys, negalime, nes daugelis ankstyvųjų kinematografinių eksperimentų paprasčiausiai neišliko iki mūsų dienų. Tačiau viena aišku – vos tik kino technologija pradėjo plisti visuomenėje, atsirado ir kūrėjų, norinčių eksperimentuoti su jos galimybėmis bei pamėginti ekrane atgaivinti negyvus daiktus.
Šioje vietoje verta trumpam sustoti ir apibrėžti, kas yra sustabdyto kadro animacija. Tai technika, kai judesio iliuzija sukuriama keičiant fizinių objektų padėtį ar formą ir kiekvieną jų pokytį užfiksuojant atskiru kadru (t. y. fotografuojant, o ne filmuojant). Kitaip sakant, animatorius paima pasirinktą objektą, suteikia jam norimą pozą ir jį nufotografuoja. Tuomet šiek tiek pakeičia objekto padėtį, vėl nufotografuoja ir kartoja šį procesą tol, kol sukuria visą sceną. Tačiau svarbiausias šios technikos skiriamasis bruožas yra būtent fizinių objektų – lėlių, molio, plastilino, popieriaus, smėlio, LEGO figūrėlių ar iš daugybės kitų medžiagų sukurtų personažų – naudojimas ir judinimas, siekiant sukurti judesio iliuziją.
Dabar grįžkime prie klausimo, kuo ši animacijos technika tokia ypatinga. Antroji priežastis – jos istorinės sąsajos su Lietuva. Animacijos, kaip meninės išraiškos formos, istorija Lietuvoje prasideda nuo Vladislovo Starevičiaus – lenkų kilmės animatoriaus, gimusio 1882 m. Maskvoje, kūrybinės veiklos. Svarbu pabrėžti, kad V. Starevičius buvo vienas pirmųjų sustabdyto kadro animacijos kūrėjų pasaulyje, o jo Kaune sukurti darbai užima reikšmingą vietą pasaulio animacijos istorijoje.
Nors pats animatorius nebuvo lietuvių tautybės, savo pirmuosius ir bene svarbiausius kūrinius – „Lucanus Cervus“ (1909) ir „Gražioji Lukanida“ (1910) – jis sukūrė būtent Kaune. Todėl V. Starevičių galima laikyti simboliniu Lietuvos animacijos pradininku. Beje, vos prieš mėnesį Kaune buvo atidengta „Europos kino kultūros lobio“ lentelė, dar kartą patvirtinanti šio miesto reikšmę pasaulinio kino istorijoje.
Žinoma, V. Starevičiaus kūrinių negalime tiesiogiai priskirti lietuvių kultūriniam paveldui, tačiau tai nereiškia, kad turėtume ignoruoti jo indėlį į animacijos raidą. Priešingai – į jo kūrybą verta žvelgti kaip į istorinį pamatą, nuo kurio ilgainiui pradėjo formuotis Lietuvos animacijos tradicija ir lietuvių animatorių savimonė.
Trečia, iki CGI animacijos technikos atsiradimo (apie kurią plačiau kalbėsime kitame šios serijos straipsnyje) sustabdyto kadro animacija buvo viena pagrindinių priemonių, leidusių vaidybinio kino kūrėjams įgyvendinti pačius įvairiausius specialiuosius efektus. Be šios technikos sunku įsivaizduoti tokius kino klasika tapusius filmus kaip „King Kongas“ (angl. King Kong, 1933), „Jasonas ir argonautai“ (angl. Jason and the Argonauts, 1963), „Žvaigždžių karai“ (angl. Star Wars, 1977) ar „Terminatorius“ (angl. The Terminator, 1984). Taigi, beveik šimtmetį sustabdyto kadro animatoriai atliko itin svarbų vaidmenį kuriant tai, ką žiūrovai galėjo vadinti tikra kino magija.
Ketvirta, sustabdyto kadro animacija išsiskiria nepaprastai plačiu kūrybai naudojamų medžiagų ir formų pasirinkimu. Be jau minėtų lėlių, molio, plastilino, popieriaus, smėlio ar LEGO figūrėlių, šios technikos kūrėjai sėkmingai eksperimentavo su aliejiniais dažais ant stiklo, piešiniais ant įvairių paviršių ir net šviesos formomis.
Beje, 2013 m. IBM tyrimų institutas pristatė vienos minutės trukmės sustabdyto kadro animacinį filmą „Berniukas ir jo atomas“ (angl. A Boy and His Atom), kurio kūrimui buvo pasitelktos pavienės anglies monoksido molekulės. Taigi, tokio tipo animacijoje judesio iliuzijai sukurti galima panaudoti kone bet kokį fizinį objektą ar medžiagą. Ir dar viena įdomi detalė – kai šia technika animuojami žmonės, tokia sustabdyto kadro animacijos forma vadinama pikseliacija (angl. Pixilation).
Penkta, nors sustabdyto kadro animacija yra beveik tokia pat sena kaip pats kinas, ši technika stebėtinai imli technologinėms inovacijoms. Nuo pat jos atsiradimo pradžios animatoriai išradingai taikė įvairius technologinius sprendimus, siekdami patobulinti fizinių personažų išvaizdą, judėjimą ar palengvinti patį animavimo procesą. Tačiau vargu ar kuri nors kita technologinė inovacija taip išplėtė sustabdyto kadro animacijos galimybes kaip 3D spausdinimas.
Ši technologija suteikė animatoriams galimybę kurti net subtiliausias personažų veido išraiškas – tai, kas ilgą laiką buvo laikoma vienu didžiausių šios animacijos technikos iššūkių. Pavyzdžiui, 2026 m. pasirodysiančiame animaciniame filme „Užburtosios girios paslaptys“ (angl. Wildwood) beveik 140 000 skirtingų personažų veido išraiškų bus sukurta pasitelkus 3D spausdinimo technologiją.
Ir pagaliau šešta – paskutinė sustabdyto kadro animacijos savybė, kuri iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti veikiau kaip šios technikos trūkumas, o ne pranašumas. Kalbu apie reiškinį, kai ekrane „atgaivinti“ tikri objektai žiūrovams sukelia nemalonų ar net šiurpų pojūtį. Ypač praeityje buvo pastebima, kad daliai žiūrovų tokia animacija atrodė nemaloni ar net bauginanti.
Mokslinėje literatūroje šis reiškinys kartais siejamas su „zombifikacijos“ efektu ir „nemalonaus slėnio“ (angl. Uncanny valley) fenomenu, kurį animatoriai gali pasitelkti kurdami šiurpą keliančius kūrinius. Beje, Jungtinėje Karalystėje net buvo apginta daktaro disertacija, kurioje argumentuojama, kad sustabdyto kadro animaciją su nemalonumo pojūčiu sieja ypatingas, kone prigimtinis ryšys, nes ši technika sukuria gyvybės ir judesio iliuziją iš to, kas iš prigimties yra nejudru ir negyva.
Taigi, gero animatoriaus rankose sustabdyto kadro animacija turi savotišką supergalią – paversti mums puikiai pažįstamus kasdienius objektus kažkuo neįprastu ar net bauginančiu. Suteikus jiems judesį ir netikėtas savybes, galima išgauti tokį namalonumo pojūtį, kurį kitomis animacijos technikomis sukurti gerokai sudėtingiau.
Apibendrindamas norėčiau pacituoti vieną autorių, kuris sustabdyto kadro animaciją apibūdina kaip „unikalų netobulumo, absoliutaus tikslumo ir medžiagų paviršiaus autentiškumo derinį, leidžiantį patekti į emocinę bei psichologinę erdvę, kurioje kartu egzistuoja baimė, ilgesys ir nostalgija“.
Kitaip sakant, tai animacijos technika, gebanti sujungti gyvybės iliuziją su mūsų pasąmonėje glūdinčiais pojūčiais, susijusiais su tikrovėje egzistuojančiomis medžiagomis, ir taip sustiprinti žiūrovo emocinį atsaką. O jei dar paprasčiau – kai sustabdyto kadro animacijos personažai keliauja per mišką, pagamintą iš tikrų brokolių, mūsų pasąmonė automatiškai primena, koks jausmas apima liečiant jos paviršių.
Taip ši animacija sugeba sujungti fizinio pasaulio patirtį su ekrane kuriama judesio ir gyvybės iliuzija. Būtent todėl sustabdyto kadro animacija yra išties ypatinga animacijos technika.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško bei pasaulinio kino refleksija internete 2026“ tekstas
