Artėjant Europos kino festivaliui „Scanorama“, jo įkūrėja ir meno vadovė Gražina Arlickaitė tradiciškai dalinasi asmeninėmis rekomendacijomis, kviečiančiomis susitikti su kitu didžiajame ekrane. Nuo pagrindiniuose kino festivaliuose laurus skinančių meistrų iki išskirtinio meninio braižo pradedančių kūrėjų, nuo stiprių režisūrinių ir aktorinių moterų portretų iki skirtingų autentiško gyvenimo paieškų.
Šių metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos kandidatė Gražina Arlickaitė kviečia drąsiai žengti į žmogiškumo laboratoriją kino salėje ir atidžiau įsižiūrėti į žmogaus pasirinkimus, juos lydinčias vidines ir išorines prieštaras bei plačią jausmų amplitudę.
Žemės syvai, rež. Hans Petter Moland
XX a. Šiaurės Norvegija. Vienišius Izakas neturi nieko, tik ryžtą susikurti gyvenimą. Aukštai tarp medžių jis randa gabalėlį nederlingos žemės, kurioje nori įkurti ūkį. Nors žemė jį alina, kartu ji suteikia ir vilties. Jam į pagalbą ateina Inger – tyli ir stipri bendrakeleivė. Nepaisant nuolatinės kovos su nuostabaus grožio atšiauria gamta, poros gyvenime viskas aišku ir paprasta. Tačiau modernėjantis pasaulis ir istoriniai pokyčiai ima belstis į atsiskyrėlių duris, o kasdienybės sunkumai ir žmogiškosios silpnybės pradeda keisti jų bendrą būtį. Nobelio premija įvertintas Knuto Hamsuno romanas „Žemės syvai“ (1917), Hanso Petterio Molando meistriškumo ir puikios aktorių komandos dėka, šiandien virto universalia ir aktualia istorija apie žmogaus ir gamtos ryšį, dramatiškų išgyvenimų svorį ir žmogaus vidinę jėgą. „Žemės syvai“ yra Norvegijos kandidatas į „Oskarus“.
Rozė, rež. Markus Schleinzer
XVII a., Vokietija. Protestantiškame kaime pasirodo karys rando išvagotu veidu. Atvykėlis kaimiečiams pateikia dokumentus, įrodančius, kad yra seniai apleisto ūkio paveldėtojas, ir čia apsigyvena nepaisant gyventojų įtarumo. Laikui bėgant jis pelno jų palankumą savo dievobaimingumu, narsa ir sąžiningu darbu. Tačiau vien gerų darbų neužtenka, vietiniai jį spaudžia sukurti šeimą ir susilaukti palikuonių. Karys slepia paslaptį – jis yra moteris, kuri apsimeta vyru. Šis dramatiškas ir kartu ironiškas filmas – tai odė moterims patriarchalinėje, kraujo ir paslaptingų nutylėjimų kupinoje žmonijos istorijoje. Fenomenali aktorė Sandra Hüller už pagrindinį vaidmenį šiame filme Berlyno kino festivalyje pelnė „Sidabrinį lokį“.
Moteris nežinoma, rež. May el-Toukhy
Marie – jauna auklė ir tarnaitė, besiruošianti ištekėti už turtingo, vyresnio našlio Christiano, pas kurį ji dirba. Tačiau Marie slepia gėdingą paslaptį. Antrojo pasaulinio karo metais ji palaikė intymius santykius su vokiečių kariu. Dabar Marie praeitis grasina ją pasivyti, todėl ji priversta daryti viską, kad išsaugotų naująjį namų šeimininkės statusą pokario chaoso sąlygomis.
Po nelaiminga žvaigžde, rež. Lola Cambourieu, Yann Berlier
Kas iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip įprastos šeimos diena Prancūzijos pietuose, „Po bloga žvaigžde“ eigoje atsiskleidžia kaip nerimo, pykčio ir iš to kylančio emocinio bei fizinio smurto persmelktų santykių kasdienybė. Kiki ir jos partneris Aleksas yra įstrigę paralyžiuojančiame veiksmo-atoveiksmio cikle, kurio varomąja jėga yra iškreipta, nuo realybės atitrūkusi meilės samprata. Poros mažametė dukra Malone tampa šios santykių dramos stebėtoja: per 24 valandas ji liudija Kiki emocinę kelionę, kurioje ši manevruoja per skausmo, aistros, sumišimo, švelnumo, desperacijos vingius.
Paklydusi jūroje, rež. Lance Hammer
Amanda užtinka savo patėvį Martiną besimylintį su jos mama, nors yra įsitikinusi, kad dėl demencijos ši nebegali sąmoningai sutikti mylėtis. Tačiau kas tokioje situacijoje atsakingas už moters sprendimus ir kūną? Su kuo sergančiam demencija saugiausia – savo vaiku, partneriu ar institucijų globėjais? Įsikišus socialinėms tarnyboms, tarp Amandos, kurią įtaigiai suvaidino Juliette Binoche, ir Martino įsiplieskia moralinis konfliktas, kuriame riba tarp rūpesčio ir kontrolės tampa vis painesnė. Skaudi, sudėtinga, sveiko realizmo kupina drama apie intymumą ir senėjimą Berlynalėje buvo įvertinta „Sidabriniu lokiu“.
Kruvinoji grafienė, rež. Ulrike Ottinger
Vokiečių kino legenda Ulrike Ottinger pasiūlo savitą, ironišką vampyrės mito interpretaciją, kurioje Isabelle Huppert įkūnija hedonistišką vampyrę grafienę Erzsébet Báthori, besimėgaujančią amžinai gražiu gyvenimu. Kas 25 metus ji pabunda iš gilaus miego ir pašiurpina Austriją naujomis aukomis. Šįkart, be gardžiojo raudono eliksyro, ji nori surasti ir sunaikinti knygą, kuri, pasak legendos, suvilgyta vampyro ašaromis, gali atversti jį žmogumi. Su ištikima savo pavaldine Hermine ji leidžiasi ieškoti pavojingos knygos, turinčios galios sunaikinti visą blogį – įskaitant ir tokius vampyrus kaip jos pačios. Damos į paieškas įtraukia grafienės melancholišką sūnėną-vegetarą vampyrą Rudį Bubį ir jo psichoterapeutą, o paieškoms persikėlus į Bohemiją jų ratas dar labiau plečiasi. Ulrike Ottinger originaliai interpretuoja vampyrų mitą kaip prabangią nuotykių istoriją, kupiną makabriško juodojo humoro ir pagarbos Vienos architektūrai.
Visiems patinka Bilas Evansas, rež. Grant Gee
„Pauzė irgi yra muzika“, supranta Bilas Evansas – vienas talentingiausių XX a. Amerikos džiazo pianistų. 1961-aisiais įrašęs vieną garsiausių džiazo albumų, po kelių dienų jis sužino apie draugo muzikanto žūtį autoavarijoje. Evansas nustoja groti ir išvyksta iš Niujorko, bėgdamas ne tik nuo heroino, bet ir nuo nelaimingų asmeninių santykių. Filmas sukurtas pagal Oweno Martelo romaną „Pertrauka“, kuris nukelia veiksmą į tamsius Niujorko barus ir svetaines, o Evansas aprašomas, tarsi būtų šmėkla. Laviruodamas tarp dabarties ir praeities, blaivaus proto ir svaigulio, filmas giliai ir subtiliai atveria menininko vidinio pasaulio melancholišką dramatizmą. Berlynalėje filmas pelnė „Sidabrinį lokį“ už geriausią režisūrą.
Mecenatė, rež. Julia Thelin
Namų tvarkytoja svajoja ištrūkti iš rutinos ir gyventi prasmingesnį gyvenimą. Vieną dieną, apsimetusi meno mecenate, ji pasikviečia du meno studentus į tuščius darbdavės namus. Susiviliojusi naujai pajusta galia, ji vis giliau klimpsta į apgaulę, tačiau nekaltai prasidėjęs žaidimas sukelia ne tik jaudulį, bet ir rimtesnes pasekmes. Trileris, primenantis Haneke’ės, Lanthimoso ar Polanskio filmų psichologines įtampas, aštriai kritikuoja elitinį ir stipriai hierarchišką meno pasaulį, kuriame dėl sėkmės troškimo taip lengva manipuliuoti kitų svajonėmis. Filmas buvo pristatytas Geteborgo kino festivalyje.
Kaskart, rež. Sandra Wollner
Džesė su šeima kraunasi lagaminus kelionei į Tenerifę, tačiau atostogų išvakarėse mergina tragiškai žūsta. Praėjus metams skausmas vis dar neatslūgsta: jos mama, sesuo ir vaikinas kiekvienas savaip stengiasi susigyventi su gedulu. Kankinami netekties jie išsiruošia į tada taip ir neįvykusią kelionę. Tenerifės saulėje praeities prisiminimai atgyja ir ima gydyti. Filme meistriškai sujungiama dabartis ir praeitis, netekties, kaltės ir atsakomybės išgyvenimai. Režisierė savo scenarijų vadina „švelniu slystelėjimu į siurrealizmą, vis dar tvirtai laikantis tikrovės“, o jį atitinkančią atmosferą filmui sukūrė garsiojo „Po saulės“ operatorius Gregoras Oke. Originalios struktūros filmas pelnė Sandrai Wollner prestižinės Kanų kino festivalio programos „Ypatingas žvilgsnis“ geriausio filmo titulą.
Narcizas, rež. Marcelo Martinessi
Paragvajus, 1959-ieji. Šaliai išgyvenant karinę diktatūrą, rokenrolo gerbėjas Narcizas grįžta iš Buenos Airių dirbti radijo studijoje ir supažindina klausytojus su visiškai nauja muzika. Prieš žavų melomaną neatsispiria nei vyrai, nei moterys, jis tampa ne tik radijo sensacija, bet ir išsilaisvinimo simboliu. Po paskutinės laidos Narcizas randamas negyvas. Ar įmanoma išsiaiškinti, kaip tai nutiko ir kas dėl to kaltas šalyje, kurią smaugia režimas, paremtas kontrole, smurtu ir baime? Filmas, paremtas radijo laidos vedėjo Bernado Arandos gyvenimu, Berlynalėje pelnė prestižinį „Fipresci“ apdovanojimą.
