Vilniaus bare „Elektrit“ kiekvieną pirmadienį lankytojai gali ne tik užsisakyti gėrimą, bet ir išmokti pirmųjų lietuvių gestų kalbos ženklų. Čia už baro dirba neprigirdintis Arnas Dambrauskas ir kurčioji Justina Čiplytė – naujo dokumentinio filmo „Žiūrėk, ką sakau!“ herojai. Jų kasdienybę ir susitikimus su lankytojais fiksuojančios kameros atskleidžia, kaip skirtingomis kalbomis bendraujantys žmonės atranda būdų suprasti vieni kitus ir kokią reikšmę tam turi abipusės pastangos.
Bare ant stalų išdėliotos kortelės su gestų kalbos ženklais, padedančios lankytojams užsisakyti gėrimus, o ant sienos rodomi vaizdo įrašai kviečia susipažinti su lietuvių gestų kalba. Ši erdvė tampa ne tik dokumentinio filmo dalimi, bet ir vieta, kurioje susitinka kurtieji, neprigirdintieji ir girdintieji. Vieni čia pirmą kartą išbando gestų kalbą, kiti atranda naujų bendravimo būdų.
Jau dvejus metus kuriamas režisieriaus Artūro Jevdokimovo dokumentinis filmas „Žiūrėk, ką sakau!“ („See What I Say!“) nagrinėja žmonių bendravimą, skirtingas kalbos formas ir gebėjimą užmegzti ryšį. Tarptautinis Lietuvos, Italijos ir Ukrainos projektas vystomas Vilniuje, Bolonijoje ir Kyjive, o jo herojai nėra vien stebimi iš šalies – jie patys prisideda prie filmo kūrimo, filmuodami savo kasdienybę, aplinką ir sutiktus žmones.
Kartu su filmu kuriama ir interaktyvi XR patirtis „Gestas“, suteiksianti žiūrovams galimybę patiems išbandyti skirtingus bendravimo būdus. Projektą kuria Lietuvos prodiuserinė kompanija „Zero Copy Reel“ ir gamybos kompanija „Line Production“, bendradarbiaudamos su partneriais Italijoje ir Ukrainoje. Filmo prodiuserė – Ringailė Leščinskienė. Šiemet projektui taip pat skirtas Vilniaus kino fondo finansavimas.
Apie gyvenimą tarp skirtingų kalbų, visuomenėje vis dar gyvuojančius stereotipus, kūrybinę laisvę ir patirtį prieš kamerą kalbamės su dokumentinio filmo herojais Arnu Dambrausku ir Justina Čiplyte.
– Kaip jūsų gyvenime atsirado dokumentinis filmas „Žiūrėk, ką sakau!“ ir kas paskatino sutikti jame dalyvauti?
A. Dambrauskas: Viskas prasidėjo gana netikėtai. Dalyvavau kūrybiniame projekte „Mes taip nesitarėm“, kurio dirbtuvių ir repeticijų metu lankėsi dokumentinio filmo režisierius ir prodiuserė. Jie stebėjo ir filmavo mūsų kūrybinį procesą.
Po kurio laiko sulaukiau jų kvietimo susitikti ir aptarti dokumentinio filmo idėją. Man pasiūlė tapti vienu iš pagrindinių filmo herojų. Apsidžiaugiau ir iškart sutikau!
Labiausiai mane sužavėjo pati projekto koncepcija – kurtieji šiame filme nėra tik stebimi iš šalies. Mes patys filmuojame savo kasdienybę, aplinką, sutiktus žmones ir tampame ne tik filmo herojais, bet ir aktyviais jo kūrėjais. Man, kaip fotografui ir kūrybiškam žmogui, ši idėja pasirodė ypač artima.
Taip pat mane sudomino su projektu susijusi VR/XR patyriminė edukacija „Gestas“, kurioje žiūrovai galės interaktyviai susipažinti su kurčiųjų patirtimis ir pasirinkti, į kurio miesto – Vilniaus, Kyjivo ar Bolonijos – baro aplinką nori persikelti.
Man svarbu, kad kurtieji turėtų galimybę patys pasakoti savo istorijas, o ne tik būti kitų žmonių pasakojimų objektais. Todėl šis projektas man yra ne tik nauja kūrybinė patirtis, bet ir galimybė prisidėti prie didesnio kurčiųjų bendruomenės matomumo.
J. Čiplytė: Dalyvavau kūrybiniame projekte „Mes taip nesitarėm“ kartu su Arnu. Būtent šio projekto metu mūsų keliai susikirto su dokumentinio filmo režisieriumi ir prodiusere. Po kelių mėnesių jie pakvietė mane susitikti ir pasikalbėti apie savo kuriamo dokumentinio filmo idėją.
Man ši idėja iš karto pasirodė labai graži ir prasminga. Nuoširdžiai palaikiau jų sumanymą, nes manau, kad tokios istorijos yra svarbios ir vertos būti išgirstos. Vėliau man pasiūlė tapti dokumentinio filmo „Žiūrėk, ką sakau!“ heroje. Sutikau! Džiaugiausi ir jaučiau dėkingumą, kad galiu tapti šio projekto dalimi ir prisidėti prie tokios prasmingos idėjos įgyvendinimo.
– Filme daug dėmesio skiriama bendravimui ir skirtingiems būdams suprasti vieniems kitus. Ką jums patiems reiškia būti iš tiesų suprastiems?
A. Dambrauskas: Užaugau dvikalbėje aplinkoje, kurioje buvo vartojama tiek lietuvių gestų kalba, tiek šnekamoji lietuvių kalba. Mano tėvai kurtieji, o dalis giminaičių – girdintieji, todėl nuo mažens teko būti savotišku tarpininku tarp jų.
Man tai buvo visiškai natūralu, nes abi kalbos buvo mano kasdienybės dalis. Žinoma, kartais jausdavau atsakomybę, kad nuo manęs priklauso, ar suaugusieji vieni kitus supras. Tačiau pastebėjau vieną įdomų dalyką – kai girdintysis nuoširdžiai norėdavo bendrauti su mano tėvais ir pats stengdavosi rasti bendrą kalbą, mano tarpininkavimo dažnai net neprireikdavo.
Ši patirtis mane išmokė, kad mokėti kalbą ir gebėti suprasti žmogų nėra tas pats.
Man geras bendravimas pirmiausia reiškia abipusį norą suprasti ir būti suprastam. Nesvarbu, ar bendraujame gestų kalba, šnekamąja kalba, raštu ar kitais būdais. Svarbiausia – pagarba, kantrybė ir atvirumas.
Kartais žmonės gali kalbėti ta pačia kalba, tačiau visiškai nesuprasti vienas kito. O kartais, net nemokėdami vienas kito kalbos, sugeba užmegzti nuoširdų ryšį.
Iš tiesų suprastas jaučiuosi tada, kai žmogus ne tik supranta mano žodžius ar gestus, bet ir stengiasi suprasti mano mintis, jausmus bei pasaulėžiūrą.
Juk bendravimas nėra vien apsikeitimas informacija. Tai ryšys tarp žmonių, kuriam nebūtinai reikia garso.
J. Čiplytė: Man asmeniškai būti išgirstai ir suprastai reiškia, kad žmogus priima mane tokią, kokia esu, ir stengiasi su manimi bendrauti. Net jei nekalbame ta pačia kalba, visada galima rasti būdą susikalbėti.
Gestų kalba yra mano bendravimo būdas, kuriuo galiu išreikšti save, savo mintis ir jausmus. Man labai svarbu, kad girdintieji nebijotų žengti pirmo žingsnio, domėtųsi gestų kalba ir stengtųsi užmegzti ryšį su kurčiaisiais.
Manau, kad bendravimas nėra vien tik balsas ar žodžiai – svarbiausia yra noras suprasti vienam kitą.
– Kiekvieną pirmadienį dirbate bare „Elektrit“, kuriame lankytojai kviečiami išbandyti gestų kalbą. Kaip žmonės reaguoja į tokią patirtį?
J. Čiplytė: Bare ant stalų yra kortelės su gestų kalbos ženklais, o ant sienos rodomi vaizdo įrašai, padedantys lankytojams susipažinti su gestų kalba. Vieni žmonės domisi, stengiasi mokytis ir bendrauti, o kiti rodo mažiau iniciatyvos.
Bendraujant su girdinčiaisiais pasitaiko įvairių situacijų. Kartais žmonės nežino, kaip bendrauti su kurčiaisiais, ir mano, kad užtenka kalbėti garsiau arba kad visi kurtieji moka skaityti iš lūpų. Tačiau kiekvienas žmogus yra skirtingas. Man smagu, kai girdintieji stengiasi mus suprasti, domisi gestų kalba ir ieško būdų susikalbėti.
Labiausiai man įstrigo vieno vyro žodžiai, kuriuos jis parašė telefone: „Čia jau yra edukacinė erdvė bare. Kiek daug išmokau! Ačiū, kad buvote čia.“
Man buvo labai malonu tai perskaityti, nes supratau, kad ši erdvė suburia įvairius žmones ir suteikia galimybę geriau pažinti vieniems kitus, mokytis bei atrasti naujų dalykų. Manau, labai svarbu turėti tokią vietą, kurioje visi jaustųsi laukiami ir galėtų užmegzti ryšį.
– Ar kasdienybėje dažnai susiduriate su situacijomis, kai girdintys žmonės nežino, kaip su jumis bendrauti? Kaip tokiose situacijose randate bendrą kalbą?
A. Dambrauskas: O taip! Tokių situacijų pasitaiko gana dažnai, ir kartais jos būna net komiškos.
Vieni žmonės, sužinoję, kad esu kurčiasis, pradeda kalbėti gerokai garsiau, nors to visiškai nereikia. Kiti ima perdėtai artikuliuoti kiekvieną žodį, ir kartais iš šalies tai atrodo tarsi kokia pantomima. Pasitaiko ir tokių, kurie, nesugebėję iš pirmo karto susikalbėti, tiesiog numoja ranka, pasako „nesvarbu“ ir nueina. O kartais žmonės net pradeda su manimi kalbėti angliškai, manydami, kad esu užsienietis!
Tokiose situacijose stengiuosi neprarasti humoro jausmo ir neeikvoti savo energijos žmonėms, kurie tiesiog nenori ieškoti bendros kalbos.
Tačiau labai vertinu tuos, kurie nuoširdžiai stengiasi bendrauti. Jei žmogus kantriai pakartoja sakinį, prireikus jį perfrazuoja ir nesusierzina, kai paprašau pakartoti dar kartą, bendravimas tampa daug paprastesnis ir malonesnis.
Man nereikia, kad kiekvienas sutiktas žmogus mokėtų gestų kalbą ar išmanytų visas bendravimo su kurčiaisiais subtilybes. Svarbiausia – noras bendrauti ir pagarba vienas kitam.
Norėčiau, kad girdintieji mažiau bijotų suklysti ir daugiau tiesiog bandytų. Kartais pakanka kalbėti natūraliai, aiškiai, žiūrėti į pašnekovą, o prireikus pasitelkti rašymą ar kitas bendravimo priemones.
Juk bendravimas yra abipusis procesas. Jei abi pusės nori suprasti viena kitą, sprendimas dažniausiai atsiranda.
– Arnai, esi fotografas, šiuo metu dirbi STASYS MUSEUM. Kaip tavo gyvenime atsirado fotografija ir ką tau reiškia galimybė pasakoti istorijas vaizdais?
A. Dambrauskas: Mano pažintis su fotografija prasidėjo dar vaikystėje. Kiek save pamenu, per Pirmąją Komuniją man buvo patikėta juostiniu „muilinuku“ fotografuoti savo šventę po bažnyčios. Pamenu, kad man tai labai patiko, ir būtent tada gimė susidomėjimas fotografija.
Vėliau, jau paauglystėje, sužinojau, kad mano pusseserė fotografuoja gamtą ir vabzdžius iš arti. Jos fotografijos dar labiau sustiprino mano norą fotografuoti. Pradėjau prašyti tėvų nupirkti pirmąjį fotoaparatą, o jį gavęs ilgainiui surengiau savo pirmąją fotografijos parodą Šepetos Almos Adamkienės pagrindinėje mokykloje.
Fotografija mane lydėjo ir toliau. 2022 metais baigiau fotografijos specialybę Kauno taikomosios dailės mokykloje.
Mane labiausiai traukia tai, kas keista, neįprasta, mistiška ar net šiek tiek nejauku. Mėgstu eksperimentuoti su šviesa, šešėliais, nuotraukų redagavimu ir kurti savitą atmosferą. Man nebūtina fotografijoje tiksliai atkartoti realybės – kartais daug įdomiau ją interpretuoti.
Tačiau savo kūriniams nesiekiu primesti vienos konkrečios reikšmės. Dažniausiai palieku žiūrovui laisvę pačiam interpretuoti tai, ką mato. Man įdomu, kad tas pats kūrinys skirtingiems žmonėms gali sukelti visiškai skirtingas emocijas, asociacijas ar prisiminimus.
Džiaugiuosi, kad fotografija tapo ne tik mano saviraiškos priemone, bet ir galimybe dalytis žiniomis su kitais. Esu vedęs fotografijos būrelius Vilniaus ir Kauno kurčiųjų bendruomenėms. Vilniuje kartu su kurčiaisiais dvejus metus iš eilės rengėme fotografijos parodas Tarptautinės kurčiųjų žmonių savaitės proga. Šiais metais taip pat vedžiau fotografijos užsiėmimą Marijampolės kurčiųjų bendruomenei ir surengėme parodą.
Šiuo metu dirbu STASYS MUSEUM, kur menas yra mano kasdienybės dalis, taip pat vedu ekskursijas po muziejų gestų kalba kurčiųjų bendruomenei. Ši aplinka man suteikia dar daugiau galimybių pažinti skirtingas meno formas ir žmonių santykį su jomis.
Man fotografija yra savotiška vizualinė kalba. Kartais vienas vaizdas gali pasakyti daugiau nei šimtai žodžių. Tačiau manau, kad vienas gražiausių meno bruožų yra tai, jog kūrinys nebūtinai turi pateikti atsakymą. Kartais pakanka, kad jis sukeltų klausimą.
– Dokumentiniame filme ne tik esi filmuojamas, bet ir pats fiksuoji savo kasdienybę. Kuo ši patirtis skiriasi nuo fotografijos?
A. Dambrauskas: Prisipažinsiu, kad filmuodamas savo gyvenimą kartais jaučiuosi šiek tiek keistai. Nors fotografija man artima jau nuo vaikystės, filmuoti savo kasdienybę – visiškai nauja patirtis.
Esu linkęs daug ką apgalvoti ir siekti kuo geresnio rezultato. Kartais pagaunu save galvojantį, kaip viską nufilmuoti kuo tobuliau, nors režisieriai to visiškai nereikalauja. Priešingai, jie suteikia mums visišką kūrybinę laisvę patiems pasirinkti, ką filmuoti ir kuo dalytis.
Kartais mano paties perfekcionizmas tampa kliūtimi – kol svarstau, kaip geriau užfiksuoti vieną ar kitą akimirką, ji tiesiog praeina.
Fotografijoje esu įpratęs kontroliuoti kompoziciją, atmosferą ir galutinį rezultatą. O dokumentiniame filme tenka mokytis priimti kasdienybę tokią, kokia ji yra – spontanišką, nenuspėjamą ir ne visada tobulą.
Kita vertus, ne viską iš savo asmeninio gyvenimo norisi parodyti pasauliui. Man svarbu išlaikyti ribą tarp to, kuo noriu pasidalyti su žiūrovais, ir to, ką noriu pasilikti tik sau.
Labai vertinu režisierių pasitikėjimą ir suteiktą laisvę, nes galiu būti ne tik filmuojamas herojus, bet ir aktyvus savo istorijos pasakotojas.
Manau, kad ši patirtis mane moko vieno svarbaus dalyko – kartais vertingiausios akimirkos yra ne tos, kurias kruopščiai suplanuojame, o tos, kurios nutinka savaime.
– Justina, anksčiau esi vaidinusi Marijos Kavtaradzės filme „Slow“. Kuo skiriasi vaidybinio ir dokumentinio kino patirtys?
J. Čiplytė: Anksčiau esu vaidinusi Marijos Kavtaradzės filme „Slow“. Tačiau ši filmavimo patirtis man buvo nauja ir įdomi. Vaidinant filmą reikia įsijausti į personažą ir atlikti tam tikrą vaidmenį, o dokumentiniame filme galiu tiesiog būti savimi – atskleisti savo tikras emocijas, mintis ir jausmus. Man tai buvo įdomi patirtis.
– Kaip manote, kokių klaidingų įsitikinimų apie kurčiuosius visuomenėje vis dar pasitaiko? Ką norėtumėte pakeisti?
J. Čiplytė: Manau, kad visuomenėje vis dar trūksta supratimo apie kurčiuosius. Kartais žmonės klaidingai mano, kad dėl kurtumo negalime daug ko daryti, tačiau tai netiesa. Mes galime mokytis, dirbti, kurti ir siekti savo tikslų. Norėčiau, kad žmonės mažiau vadovautųsi stereotipais ir labiau domėtųsi kurčiųjų pasauliu.
A. Dambrauskas: Vis dar egzistuoja stereotipas, kad kurtieji yra mažiau protingi už girdinčiuosius vien dėl to, kad negirdi. Tačiau tai visiškas MITAS! Klausa savaime nieko nepasako apie žmogaus intelektą, gebėjimus ar jo vertę visuomenėje.
Mes esame tokie patys žmonės kaip ir visi kiti. Turime savo svajones, tikslus, talentus, pomėgius, santykius, išgyvenimus ir ambicijas. Galime kurti, dirbti, keliauti, mylėti, siekti karjeros ir įgyvendinti savo svajones. Žinoma, kartais susiduriame su tam tikrais iššūkiais, tačiau dažnai juos sukuria ne pats kurtumas, o nepritaikyta aplinka ir visuomenėje vis dar gyvuojantys stereotipai.
Man asmeniškai kurtumas nėra stabdis. Priešingai, buvimą neprigirdinčiuoju kartais net vadinu savo supergalia! Kada noriu, tada įjungiu klausą, o kada nenoriu – išjungiu klausos aparatus ir mėgaujuosi tylos pasauliu. Ir man tai patinka!
Nenoriu, kad žmonės mūsų gailėtųsi ar laikytų mažiau gebančiais. Noriu, kad mus priimtų kaip lygiaverčius visuomenės narius, gerbtų mūsų kalbą, kultūrą, tapatybę ir individualumą.
– Arnai, ar dalyvavimas dokumentiniame filme jau leido ką nors naujo atrasti apie save arba kitaip pažvelgti į savo patirtis?
A. Dambrauskas: Manau, kad dalyvavimas šiame dokumentiniame filme suteikia galimybę ne tik pažvelgti į savo gyvenimą iš šalies, bet ir atrasti naujų kūrybinės saviraiškos būdų.
Nors fotografija man artima jau daugelį metų, filmavimas yra kiek kitokia patirtis. Mokausi pastebėti ir užfiksuoti ne tik pavienes akimirkas, bet ir kasdienybės istorijas, judesį, emocijas bei aplinką.
Pastebėjau, kad pradėjau labiau vertinti paprastas kasdienybės akimirkas, į kurias anksčiau galbūt nebūčiau atkreipęs tiek dėmesio. Taip pat po truputį pratinuosi prie kameros ir mokausi mažiau save varžyti siekdamas tobulo rezultato.
Prisipažinsiu, kad šiuo metu savo kasdienybę filmuoju gana retai, tačiau mano galvoje vis dar nuolat verda idėjų generatorius! Kartais idėjų būna daugiau, nei spėju jas įgyvendinti. Todėl stengiuosi savęs per daug nespausti – kiek pavyksta, tiek nufilmuoju, užfiksuoju ir papasakoju.
Man ši patirtis yra savotiškas kūrybinis eksperimentas. Galiu mokytis filmuodamas savo gyvenimą, išbandyti naujus dalykus ir kartu geriau pažinti save.
Nemanau, kad jau atradau kažkokią visiškai naują savo asmenybės pusę, tačiau jaučiu, kad šis projektas suteikia erdvės augti, eksperimentuoti ir galbūt ateityje atrasti dar daugiau.
Kartais svarbiausia ne galutinis rezultatas, o pats kūrybinis procesas ir tai, ką jo metu išmokstame.
– Kaip manote, ar kinas gali padėti girdintiems žmonėms geriau suprasti kurčiųjų kasdienybę? Ką labiausiai norėtumėte, kad žiūrovai suprastų išvydę jūsų istorijas?
J. Čiplytė: Tikiuosi, kad kinas gali ne tik parodyti kurčiųjų kasdienybę, bet ir priversti girdinčiuosius iš tikrųjų susimąstyti.
Norėčiau ekranuose matyti daugiau tikrų, stiprių istorijų, kurios parodytų, kaip kartais sunku gyventi visuomenėje, kurioje trūksta supratimo ir kurioje kurtieji dažnai lieka neišgirsti.
Norėčiau, kad žiūrovai ne tik žiūrėtų filmą, bet ir pajustų, ką reiškia susidurti su abejingumu, būti nesuprastam ir nuolat ieškoti būdų susikalbėti.
A. Dambrauskas: Labiausiai tikiuosi, kad po filmo žmonės taps empatiškesni, atviresni ir drąsesni bendraudami su kurčiaisiais, net jei nemoka gestų kalbos. Norėčiau, kad jie suprastų, jog bendravimui svarbiausia ne tobula kalba, o nuoširdus noras suprasti kitą žmogų.
Tikiuosi, kad šis filmas padės žiūrovams suprasti, jog kurtieji nėra kažkoks atskiras, nepasiekiamas pasaulis. Mes gyvename tame pačiame pasaulyje, tik kartais jį patiriame šiek tiek kitaip.
Norėčiau, kad po filmo žmonės nustotų matyti vien tai, ko mes negirdime, ir pradėtų matyti, kas mes esame.
– Justina, jeigu galėtum vieną dalyką pasakyti tiek girdintiems, tiek kurtiesiems apie tarpusavio bendravimą, kas tai būtų?
J. Čiplytė: Norėčiau pasakyti tiek girdintiesiems, tiek kurtiesiems, kad svarbiausia yra tolerancija, pagarba ir supratimas. Pagarba ir empatija turi būti abipusės – svarbu ne tik tikėtis supratimo iš kitų, bet ir patiems stengtis suprasti vieniems kitus. Esame skirtingi, tačiau visi norime būti priimti ir gerbiami. Manau, kad mus visus turėtų jungti empatija – gebėjimas pažvelgti į pasaulį kito žmogaus akimis.
– Ačiū už pokalbį!