Fotografė Vytautė Ribokaitė
Talino kino festivalyje „Juodosios naktys“ šiemet pagrindinis dėmesys skiriamas Baltijos šalių filmams. Baltijos kino konkurso programos kuratorius Edvinas Pukšta pasakojo apie programos užkulisius, koprodukcijos svarbą, augančią konkurenciją tarp kūrėjų ir regiono palaikymą Ukrainai per kiną.
Papasakokite, kaip lietuvių filmai buvo atrinkti į Baltijos kino konkursinę programą? Juk pastaraisiais metais turėjome nemažai premjerų.
Su Lietuva susiję keturi filmai. Taip pat atrankoje yra taisyklė, kad į Baltijos kino konkursą gali pretenduoti ir užsienio režisierių filmai, jeigu jie vykdė koprodukciją su nors viena Baltijos šalimi. Šiuo aspektu Baltijos kino konkursas šiemet išsiskiria. Net penkis iš dvylikos filmų režisavo užsienio režisieriai.
Manau, jog taip parodome, kad Baltijos šalių profesionalų paslaugos ar paklausa solidžiau išsiplečia į kitas šalis. Lietuvos atveju tai filmas „Trys savaitės po jūrą“. Tai čekų, slovakų, lenkų filmas su lietuvių koprodukcija, jame vaidina trys Lietuvos aktoriai: Vytautas Kaniušonis, Aleksas Kazanavičius ir Vidas Petkevičius.
Tai vienintelė konkursinė programa, kurių filmai neturi būti festivalyje premjeriniai. Martino Kubos filmo „Trys savaitės po jūrą“ pasaulinė premjera įvyks festivalyje. O visi kiti lietuviški filmai jau kažkur pasižymėję. Andriaus Blaževičiaus „Skyrybos karo metu“ – šiuo metu sėkmingiausias lietuviškas filmas. Kristijono Vildžiūno „DICE-CHING-O-MAT“ – išradingas ir vizualiai netgi fantastinis filmas, ir Rostislavo Kirpičenko „Pavasaris“, kuris po „Juodųjų naktų“ uždarys „Scanoramos“ kino festivalį.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip filmai atsiduria šioje programoje?
Papulti į Baltijos kino konkursą, ar į bet kurią kitą „Juodųjų naktų“ programą, gali būti tik du keliai. Yra oficiali platforma, kurioje galima pačiam pasiūlyti filmą. Arba kitas variantas, kai kažkas iš mūsų komandos atranda filmą. Peržiūrime ir nusprendžiame, ar filmas gali patekti į programą.
Yra dvylika vietų, kažkas visada lieka už brūkšnio. Yra įvairių taisyklių, kodėl filmas gali nepatekti. Į festivalį galima atrinkti tik tuos filmus, kurių premjeros įvyko tais pačiais metais, šiuo atveju 2026-aisiais. Pernai buvo didelis „kamštis“ Baltijos filmų, šiemet tarsi lengviau, nes mažiau filmų. Tai atvėrė duris filmams iš Serbijos, Graikijos, Čekijos, Suomijos, Sakartvelo. Baltijos kino konkursas pasidarė daug platesnis negu anksčiau.
Kokį svorį šių metų programoje turi lietuvių filmai? Ar matote tam tikrų tendencijų, kurios išskiria Lietuvos kiną bendrame Baltijos šalių kontekste?
Visos trys šalys yra labai skirtingos. Pasidžiaugčiau dėl Lietuvos, kad pirmą kartą į Baltijos kino konkursą grįžta režisierius, kuris jau yra laimėjęs šį konkursą – Andrius Blaževičius su filmu „Bėgikė“. Estija yra labiau orientuojasi į koprodukcinius susitarimus ir jiems geriau sekasi kurti filmus, kai Estija yra koprodukcijos partneris, o kiti filmai labiau orientuoti į komercinį repertuarą. Tokių filmų labai daug ir Lietuvoje.
Galėčiau paminėti, jog lietuvių režisierių kuriami filmai labiau matosi užsienio festivaliuose negu latvių ar estų. Bet metai nelygūs metams, ir 2027-aisiais tarp lyderių netgi tarptautinėse arenose matau ir estų režisierių Veiko Õunpuu bei Jurį Kursietį iš Latvijos.
Dėl vietos kituose festivaliuose kitąmet bus ženkliai didesnė konkurencija Baltijos šalių režisieriams.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Matome daug filmų, kurie kurti su tarptautine koprodukcija. Kaip manote, ar tai ir yra raktas į filmų žinomumą ir pasiekiamumą?
Šiais laikais norint sukurti filmą, turbūt neišvengiama koprodukcija. Nes taip galima turėti didesnį biudžetą ir atsiranda daugiau galimybių. Net ir „Skyrybos karo metu“ buvo vystoma su koprodukcija. Joje dalyvavo Čekija, Liuksemburgas ir Airija. Tai parodo prodiuserio stiprybę surasti partnerius užsienio šalyse.
Lietuva yra susijusi su penkiais filmais Baltijos kino konkurse, Latvija paminėta prie šešių, o Estija net prie septynių filmų. Darant naująjį Kristijono Vildžiūno filmą dalyvavo visos trys Baltijos šalys. Manau, kad tai palengvina gamybą ir padidina sklaidos galimybes, nes šalys, kurios dalyvauja gamyboje, įsipareigoja, kad filmas bus parodytas jų šalyse.
Kaip manote, kuo Baltijos šalių kinas gali sudominti žiūrovą, kuris yra nutolęs ir apie šį regioną žino nedaug?
Šiemet Baltijos šalys yra „Juodųjų naktų“ dėmesio centre. Faktiškai kiekvienoje konkursinėje programoje yra bent vienas Baltijos šalių filmas. Lietuviškų filmų Taline yra žymiai daugiau negu jų matome Baltijos kino konkurso programoje.
Mūsų tikslas ir užduotis yra pagerinti Baltijos kino žinomumą. Manau, kad prie to prisidedame jau ne pirmus metus. Filmai po festivalio keliauja ir yra pastebimi kituose festivaliuose. Tik laiko klausimas, kada filmai bus dažniau rodomi Berlyne ir Kanuose.
Visiems duris atidarė filmas „Potvynis“. Nepamirškime Lauryno Bareišos triumfo – „Piligrimai“ laimėjo Venecijoje, o „Seserys“ Locarno kino festivalyje. Taip pat Saulės Bliuvaitės „Akiplėša“ laimėjo pagrindinį prizą Locarno kino festivalyje.
Šiemet peržiūrėjau daugiau nei tūkstantį filmų. Tarp pateiktųjų į Talino feastivalį mačiau tokių, kuriuos švelniai tariant spavadinčiau per daug lokaliais, nes jie neaktualūs tarptautiniams festivaliams. Mūsų vienas tikslų – kad Talinas nebūtų paskutinė stotelė, bet kad sudomintų, patektų į kitus festivalius.
„Manau, kad šiemet labai stipri Baltijos kino konkurso žiūri komisija“
Visada komisiją stengiamės sudaryti tokiu principu, kad joje nebūtų nė vieno Baltijos šalių atstovo ir vertintų užsieniečiai, kurie nėra arba yra mažai susiję su Baltijos kinu. Manau, kad šiemet labai stipri Baltijos kino konkurso žiūri komisija.
Mariette Rissenbeek, buvusi Berlyno kino festivalio direktorė, kuri dabar yra viena trokštamiausių eksperčių daugelyje kitų festivalių, turkų režisierius Ali Vatanseveris, kuris pernai laimėjo pagrindiniame Talino konkurse, ir Glazgo kino festivalio programos vadovas Paulas Gallagheris.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Pagal kokius kriterijus būna išrenkamas filmas laimėtojas?
Paliekame laisvę žiuri komisijai. Turiu savo principingą nusistatymą, kad galime kalbėti apie visus kitus filmus išskyrus Baltijos kino konkurso. Atsakysiu tik į tuos klausimus, kurie susiję su taisyklėmis. Festivalis nedaro jokios įtakos nė vienam žiuri komisijos nariui ir palieka jiems laisvę susitarti tarpusavyje. Yra trys apdovanojimai, kuriuos jie turi išrinkti. Pernai triumfavo lietuviški arba su Lietuva susiję filmai. Pažiūrėsime, ar Lietuvai seksis ir šiemet.
Pernai Baltijos filmų buvo mažiau kitose konkursinėse programose. Mano, kaip Baltijos kino skauto, svajonė, jog Baltijos šalių filmai visada gautų bent po vieną vietą visuose festivalio konkursuose, ne tik Baltijos kino konkurse.
„Talinas suteikia šansą atkreipti į save dėmesį“
Vis tik pastebėjau, kad Baltijos šalyse yra prodiuserių, kuriems kvietimas į Baltijos kino konkursą atrodo kaip filmo nuvertinimas. Man keistos tokios reakcijos. Sakau kino kūrėjams, kad Taline nėra svarbu, į kokį konkursą pateksi, ar žiūri apdovanos. Talinas suteikia šansą atkreipti į save dėmesį.
Pavyzdžiui, Romo Zabarausko filmo „Aktyvistas“ tarptautinė premjera įvyko Taline ir filmas nesustabdomai keliavo per kitus festivalius. O Jurgio Matulevičiaus filmas „Kinų jūra“ pernai laimėjo kritikų pasirinkimo konkursinę programą.
Augantis susidomėjimas Baltijos šalių filmais
Galiu atskleisti, kad ir pačiame Taline auga susidomėjimas Baltijos šalių filmais. Baltijos dokumentikos konkurse dominuoja lietuviški dokumentiniai filmai, jų yra net penki. Daug Baltijos šalių filmų iš Talino iškart keliauja į „Scanoramą“.
Rinaldo Tomaševičiaus filmas „Noriu būt žmogum“, Rostislavo Kirpičenko filmas „Pavasaris“ ir Arūno Matelio lietuviška koprodukcija – „La Pietà”, tai bendras filmas su ispanų režisieriais Pepe Andreu ir Rafa Molésu, nufilmuotas Islandijoje.
Ar pastebite, kad Baltijos kūrėjai vis drąsiau renkasi sudėtingas, nepatogias temas ir žanrus?
Jei kalbėtume vien tik apie šiuos metus, Lietuvos kūrėjai stebina žanrų gausa. Jonas Trukanas toliau tęsia siaubo žanro inkrustaciją į Lietuvos kiną. Jo filmas „Rupintojėlis“ iki šiol prisimenamas Taline. Kristijonas Vildžiūnas sukūrė tokį filmą, kokio iš jo niekas nesitikėjo, sudėtingas scenas nufilmavo praktiniais efektais, naudodamas vizualinius efektus tik ten, kur jie yra neišvengiami ir būtini.
Baltijos šalių prodiuseriai arba montažo profesionalai prisideda prie Ukrainos palaikymo per kiną. Stasys Baltakis yra pagrindinis prodiuseris, kuris padėjo Lietuvoje gimusiam ukrainiečiui Rostislavui Kirpičenko sukurti pirmą vaidybinį filmą „Pavasaris“. Andriaus Blaževičiaus filme yra pilna palaikymo Ukrainai, nors ir nėra apie karą.
Bet nepasakyčiau, kad yra sunkesnių temų ar žanrų. Visada pasitaiko filmų apie praeitį. Bet latviai šiuo atveju, manau, šiek tiek užduoda toną, jie atviresni kuriant žanrinį kiną, sukuria daugiau komedijų.