
1971 m. Keno Russello „The Devils“ (liet. „Velniai“) tapo vienu didžiausių kino skandalų. Dėl provokuojančio religinių temų, seksualumo ir smurto vaizdavimo filmas buvo cenzūruojamas, o kai kuriose šalyse uždraustas. Šiandien, praėjus daugiau nei pusei amžiaus, jis sugrįžta į kino teatrus restauruota ir necenzūruota versija – tokia, kokią ją norėjo matyti režisierius. Šiemet Kanų kino festivalio programoje „Cannes Classics“ pristatytas filmas bus rodomas ir Vilniuje, „Skalvijos“ kino centre.
Naujoji „The Devils“ versija pradėta rodyti kino teatruose visame pasaulyje: spalio 16 d. – JAV, spalio 23 d. – Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, lapkričio 12 d. – Nyderlanduose. Lapkričio 21 d. filmas pasieks ir Lietuvą. „Skalvijoje“ suplanuoti keturi specialieji seansai, į kuriuos bilietai išparduoti itin greitai.
„Absoliutus, neginčijamas šedevras“, „Priklauso epochai, kai filmai dar turėjo galią šokiruoti“, „Stulbinanti epinė istorija, 4K raiška atkurta taip, kad dabar atrodo ir skamba brutaliau nei bet kada anksčiau“ – taip restauruotą filmą apibūdina užsienio kino kritikai.
Filmas, kurį cenzūra sugadino
„The Devils“ sukurtas Aldouso Huxley 1952 m. negrožinio kūrinio „The Devils of Loudun“ ir Johno Whitingo 1960 m. pjesės tuo pačiu pavadinimu motyvais. Filmo veiksmas nukelia į XVII a. Prancūziją. Kunigas Urbainas Grandier įsivelia į konfliktą su bažnyčios ir valstybės atstovais. Kai vienuolyno vyresnioji motina Žana paskelbia esanti apsėsta ir apkaltina Grandier raganavimu, prasideda viešas kunigo teismas. Asmeninės ambicijos, religinis fanatizmas ir politinės intrigos susilieja į negailestingą kovą dėl valdžios, kurios kaina – žmogaus gyvybė.
Nuo pat pasirodymo „The Devils“ tapo cenzūros taikiniu. Filmas buvo uždraustas keliose šalyse, o dėl rodymo Jungtinėje Karalystėje ir JAV teko pašalinti ne vieną sceną. Cenzoriai reikalavo trumpinti smurto, nuogybių ir seksualumo vaizdus, o didžiausią pasipiktinimą sukėlė vadinamoji „Kristaus išniekinimo“ scena: apsėstos vienuolės orgijos metu išniekina natūralaus dydžio Kristaus skulptūrą. Ši seka buvo pašalinta iš filmo, nors režisierius ją laikė viena svarbiausių – tai viso kūrinio kulminacija.

Dalis iškirptos medžiagos ilgą laiką buvo laikoma prarasta. 2002 m. kino kritikas Markas Kermode ją aptiko „Warner Bros.“ archyvuose. Po poros metų K. Russellas pats sudarė išplėstinę filmo versiją, kurią galėjo pamatyti tik nedidelė žiūrovų grupė. Vis dėlto studijai prireikė daugiau nei dviejų dešimtmečių, kad ši versija būtų restauruota ir pristatyta plačiajai auditorijai.
Naujoji 4K restauracija parengta iš originalaus kameros negatyvo, remiantis paties režisieriaus 2004 m. padarytu montažu. Necenzūruotoje versijoje sugrąžinta anksčiau pašalinta medžiaga. Pats Russellas cenzūruotą filmo variantą laikė sugadintu kūriniu (angl. damaged goods).
„Cenzūra cenzūrai nelygu. Pavyzdžiui, skandalingas Todo Browningo filmas „Išsigimėliai“ žiūrovus pasiekė netekęs beveik trečdalio savo scenų. Tą pati galima pasakyti apie žymųjį Andrzejaus Żuławskio filmą „Apsėstoji“: iš jo buvo iškirptos net 43 minutės. Šiuo požiūriu „The Devils“ nukraujavo palyginti nesmarkiai. Palyginus su pirminiu K. Russello sumanymu, į ekranus buvo išleista viso labo 6 minutėmis trumpesnė versija. Negana to, net ir tokiu pavidalu filmas buvo sėkmingai žiūrimas. Didžioji „The Devils“ tragedija – ne apkarpytos scenos, bet tuoj po repertuarinių rodymų įvykusi užmarštis. Nuo pat 8 dešimtmečio pamatyti jį kine buvo beveik neįmanoma, o kinomanams teko tenkintis labai prastos kokybės skaitmeninėmis kopijomis. Būtent todėl filmo reputacija kaip skandalingo ir šokiruojančio iki šiol sugeba užbėgti jam už akių“, – teigia kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis.

Kino ribas laužęs režisierius
K. Russellas (1927–2011) – vienas savičiausių ir drąsiausių britų kino režisierių, kurio kūrybai būdingas teatrališkumas, vizualinis perteklius, provokuojantys vaizdiniai ir stiprios emocijos. Jis nevengė peržengti nusistovėjusių kino bei visuomenės normų, o jo filmai dažnai sukeldavo diskusijas.
K. Russello filmografijoje – „Įsimylėjusios moterys“ („Women in Love“, 1969), už kurį Glenda Jackson pelnė „Oskarą“ kaip geriausia aktorė, ir roko opera „Tomis“ („Tommy“, 1975), sukurta pagal britų grupės „The Who“ muziką. Režisierius taip pat garsėjo biografiniais filmais apie kompozitorius ir menininkus, kuriuose istorinius pasakojimus interpretuodavo pasitelkdamas fantaziją, ekspresyvų vaizdą ir netikėtas asociacijas.
„The Devils“ – vienas radikaliausių jo kūrinių. Iš pirmo žvilgsnio tai – XVII a. Prancūzijoje vykstančios religinės isterijos ir raganų teismų istorija, tačiau pats Russellas filmą laikė politiniu pareiškimu ir vieninteliu politiniu filmu savo kūryboje. Jį domino ne tiek religinis klausimas, kiek tai, kaip smegenų plovimas, baimė ir manipuliacija pasitelkiami siekiant perimti valdžią. Režisierius sąmoningai pasirinko istorinį laikotarpį, kad galėtų atsitraukti nuo dabarties ir aiškiau parodyti, kaip veikia valdžios mechanizmai bei jų paralelės su šiuolaikiniais įvykiais.
Filmą K. Russellas yra apibūdinęs kaip krikščionišką kūrinį, pasakojantį apie religinių principų degradaciją. Taigi, nepaisant skandalingos reputacijos, „The Devils“ nėra provokacija ar religinių vaizdinių išniekinimas. Tai filmas apie tikėjimo idealų susidūrimą su institucijų interesais, fanatizmą ir žmogaus troškimą valdyti.

Išskirtinį filmo vizualinį pasaulį kūrė scenografas Derekas Jarmanas – vėliau tapęs vienu svarbiausių britų nepriklausomo kino režisierių. K. Russellas norėjo, kad XVII a. miestas neatrodytų senoviškai, o veikiau primintų modernią, šaltą ir institucinę erdvę. Jarmano sukurta scenografija, primenanti kalėjimo architektūrą, tapo svarbia filmo atmosferos dalimi. Prie filmo vizualumo neabejotinai prisidėjo ir operatorius Davidas Watkinas, ir kostiumų dailininkė Shirley Russell.
Specialieji seansai „Skalvijoje“
K. Russello „The Devils“ versija „Skalvijoje“ bus rodoma originalo kalba (anglų), be lietuviškų subtitrų – toks yra kino studijos „Warner Bros.“ reikalavimas.
Visus seansus lydės pristatymai, padėsiantys geriau suprasti istorinį ir politinį filmo kontekstą, jo santykį su religine institucija bei cenzūros istoriją.
Lapkričio 21 d. seansą pristatys kino istorikas Audrius Dambrauskas, lapkričio 25 d. – kino kritikas Dmitrijus Gluščevskis, gruodžio 10 d. – „Kinfo“ apžvalgininkas ir tinklalaidės „Proto pemza“ bendraįkūrėjas Aivaras Žukauskas, gruodžio 12 d. – režisierius Jonas Trukanas.
Filmo anonsas:
Dėmesio: anonse naudojami mirksinčios šviesos efektai, galintys išprovokuoti priepuolius fotosensityvia epilepsija sergantiems žmonėms.
„Skalvijos“ kino centras šiandien yra seniausias veikiantis kino teatras Vilniuje. Čia pristatomas autorinis, nepriklausomas ir klasikinis kinas, rengiamos retrospektyvos, festivaliai, vyksta specialūs seansai. Taip pat „Skalvijoje“ daug dėmesio skiriama kino edukacijai – vyksta seansai moksleiviams ir šeimoms su vaikais. Kino akademijoje paaugliai mokosi kurti filmus.




