Prior Entertainment archyvas
Prieš septyniolika metų pasirodžiusioje kultinio Irvino Welsho romano ekranizacijoje „Traukinių žymėjimas“ (Trainspotting, 1996) buvo samprotaujama: „Pasirink gyvenimą. Pasirink darbą. Pasirink ateitį… Bet kam to reikia?“. Danny Boyle`o režisuota juosta apie keturis narkomanus iš Edinburgo akimirksniu sulaukė skandalingo populiarumo. Nesvarbu, prieš kiek laiko žiūrėjome „Traukinių žymėjimą“, puikiai prisimename Ewano McGregoro nėrimą į klozetą, krentančias grindis, lubomis šliaužiojantį kūdikį bei neatsiejama filmo dalimi tapusias Lou Reedo „Perfect Day“ ir Iggy Popo „Lust For Life“ dainas.
Šiais metais atėjo laikas į didžiuosius ekranus perkelti ir kitą garsų Irvino Welsho romaną – „Purvas“ (Filth). Tam ryžtis galėjo tik labai drąsus ir įžūlus kino kūrėjas. Juo tapo škotas Jonas S. Bairdas, prieš penkerius metus sukūręs debiutinį filmą „Cass“ apie futbolo gerbėjų subkultūrą. Įdomu, kad devyniasdešimtųjų viduryje „Traukinių žymėjimas“ irgi tapo antruoju Danny Boyle`o filmu, patekusiu į didžiuosius ekranus, ir būtent jis atnešė režisieriui pasaulinę šlovę. Laikas parodys, ar Jonas S. Bairdas sugebės pakartoti Danny Boyle`o sėkmės istoriją.
Įdomu, kad pats knygos autorius ne kartą yra minėjęs, kad neįsivaizduoja, kaip galima ekranizuoti „Purvą“. Reikia pastebėti, kad jam paprieštarauti būtų nelengva. Pavyzdžiai, ar įsivaizduojate, kaip galima būtų nufilmuoti kaspinuočio monologą? Romane kirminas – toks pats visavertis herojus, kaip ir Briusas Robertsonas, kurio viduriuose jis gyvena. Kirminas auga, jaučia, mąsto, bando patarti, jo monologai knygoje atsiranda netikėtai, tarsi „pragrauždami“ knygos puslapius. Visgi filme šios idėjos teko atsisakyti, užtat kitos siurrealistinės detalės „Purve“ buvo atskleistos su kaupu. Taigi atsisakius nerealizuojamų epizodų ir mažiau reikšmingų scenų apie pagrindinio herojaus praeitį, Jonui S. Bairdui pavyko sukurti visiškai savarankišką kūrinį, kurio toliau su originalu lyginti jau nebesinorėtų.
Briusas – korumpuotas, ciniškas, be principų policininkas, didžiąją savo gyvenimo dalį skiriantis seksui ir narkotikams. Juosta pradedama jo monologu, pilnu patoso, apie škotų tautą, kurį padovanojo pasauliui televiziją, garo variklį, golfą, peniciliną, viskį ir „Mars“ batonėlį. Briusas sako, kad škotai yra nugalėtojų tauta ir tuo metu mes pamatome šiek tiek kuriozišką šiuolaikinės vartotojų visuomenės šeimos pavyzdį – iš butelio viskį siurbčiojantį tėvą, mėsainį kemšančią motiną ir besilaukiančią paauglę dukrą su cigaretę rankoje. Briusas nenusileidžia ir rėžia, jog nėra geresnės vietos negu namai ir užsikemša ausis, kad negirdėtų dūdmaišio skambesio. Tokio sveiko, ironiško požiūrio į save škotams galime tik pavydėti.
Prior Entertainment archyvas
Jeigu „Traukinių žymėjime“ labai svarbus socialinis kontekstas, „Purvą“ greičiau galėtume priskirti prie egzistencinių dramų. Į klausimą, kodėl nusprendė tapti policininku, Briusas be jokių užuolankų atsako, kad augęs šachtininkų miestelyje ir matęs daugybę blogų dalykų galiausiai nusprendė ne sunaikinti blogį, o pačiam prisidėti prie jo skleidimosi. Tai jam sekasi puikiai, Briusas nesibodi pranešti benamiui apie artėjančias šaltas Kalėdas, atimti iš vaiko oro balioną, „dulkinti“ bendradarbio žmoną ar regzti intrigas besistengiant tarpusavyje sukiršinti savo kolegas. Nepaisant savo atgrasaus elgesio, pagrindinis herojus sukelia gailestį. Jo, atrodytų, paprastas planas pakilti nors ir vienu karjeros laipteliu, kad galėtų susigrąžinti jį palikusią žmoną ir dukterį, nuo pat pradžių pasmerktas visiškai nesėkmei.
Nepameluosiu pasakydama, kad Jameso McAvoy`aus pasirinkimas atlikti pagrindinį vaidmenį šiame filme nustebino tiek Irvino Welsho, tiek paties aktoriaus gerbėjus. Didžiąją savo karjeros dalį vaidinęs vien tik teigiamus herojus, „Purve“ aktorius žiūrovams pasirodo visiškai naujame amplua. Jo herojus yra nuolat kamuojamas haliucinacijų, veidrodyje vietoje savo atspindžio mato kiaulės galvą, o kartais ir kiti žmonės jo vaizduotėje įgauna įvairių žvėrių pavidalus. Tuo tarpu jo paties apsimestinio pasitikėjimo savimi kupinuose žvilgsniuose žiūrovas gali įžvelgti slypinčią baimę. Visgi reikia pripažinti, Briusas iki galo lieka ištikimas savo kartojamai frazei: „Visur galioja tos pačios taisyklės“. Neabejotinai Jamesas McAvoy`us suvaidino įtaigiausią savo vaidmenį, sugebėjęs vieno didžiausių antiherojų kasdienybės vaizdavimą paversti asmenybės susinaikinimo tragedija.
Atskirai norisi paminėti ir genialų kompozitorių Clintą Mansellą, sukūrusį nepamirštamus garso takelius ne vienam Darreno Aronofsky filmui. Šį kartą Mansellas meistriškai derina originalias melodijas su populiariomis dainomis. Jono S. Bairdo režisūriniai sprendimai ne kartą privers žiūrovus aiktelėti iš nuostabos, siurrealistinės žvėrių galvos primins Terry Gilliamo filmus, pamišusio psichoanalitiko, kurį, beje, vaidina nepakartojamas Jimas Broadbentas, kabinetas Stanley Kubricko „Kosminę odisėją“, o vienu metu juosta kelioms sekundėms netgi pavirs į miuziklą.
Filmo „Purvas“ anonsas:
