Šaltinis – kevinmacdonald.net
Joelis ir Ethanas Coenai ne tik drauge režisuoja savo filmus, bet ir kartu rašo jiems scenarijus, prodiusuoja bei montuoja, todėl, nieko keisto, kad žiūrovų sąmonėje brolių kūryba seniai tapo nebeatsiejama, o žurnalistai juokais juos praminė „dvigalviu režisieriumi“. Matyt tam, kad jų pavardės filmų titruose nesikartotų pernelyg dažnai, dalį savo bendradarbiavimo broliai Coenai linkę dangstyti. Tapo įprasta, kad titruose režisieriumi pristatomas Joelis, prodiuseriu – Ethanas, o montažo režisieriui, už kurio slepiasi ne tik abu broliai, bet ir Ethano žmona – Tricia Cooke, netgi buvo sugalvotas specialus Rodericko Jayneso slapyvardis.
Kai 1997 metais niekam nežinomas montažo režisierius buvo nominuotas „Oskarui“ už filmą „Fargo“ (Fargo, 1996), žurnalistams teko skambinti į gildiją, norint išsiaiškinti, ar toks asmuo egzistuoja. Taip, tiesa išaiškėjo, tačiau Rodericko Jayneso slapyvardis sėkmingai naudojamas iki šiol. 2008 metais situacija pasikartojo, šį kartą „paslaptingasis“ montuotojas buvo nominuotas už filmą „Šioje šalyje nėra vietos senukams“ (No Country for Old Men, 2007), tad kategoriją pristatančiai Renée Zellweger beliko pajuokauti, kad Roderickas į ceremoniją negalėjo atvykti, nes dar neatsigavo po vyriško lytinio organo didinimo operacijos.
Tiek apie paslaptingą Rodericką, nes šis „Stop kadras“ skirtas „Bartonui Finkui“ (Barton Fink, 1991) – vienam labiausiai coeniškų filmų, puikiai parodančiam jų gebėjimą sukurti juostą tarsi visiškai „iš nieko“. Kad ir kaip būtų keista, nepaisant puikių kritikų atsiliepimų bei neįtikėtinos sėkmės Kanų kino festivalis (šiai juostai atiteko net tris pagrindiniai prizai: „Auksinė palmės šakelė“, geriausio režisieriaus bei aktoriaus apdovanojimai), didžiuosiuose ekranuose gausybės žiūrovų nesulaukė. Nors filmo biudžetas buvo devyni milijonai dolerių, tačiau rodant „Bartoną Finką“ kino teatruose pavyko surinkti vos 6-is milijonus dolerių.
Šaltinis – movieboom.biz
Kiekvienam menininkui nesvetimos kūrybinės krizės, o geriausia išeitis jas pamiršti, kaip žinoma, tuo metu griebtis kito darbo. Rašydami juostos „Milerio kryžkelė“ (Miller`s Crossing, 1990) scenarijų, broliai Coenai kūrybos kryžkelėje atsidūrė patys, tad kino kūrėjams neliko nieko kito, kaip tik pradėti galvoti apie naują istoriją. Taip nuo noro dar kartą po „Milerio kryžkelės“ padirbėti su Johnu Turturro bei abstrakčios, nuo Romano Polanskio „Nuomininkės“ (Le locataire, 1976) nusižiūrėtos idėjos apie apleistą viešbutį, gimė sumanymas didžiuosiuose ekranuose parodyti jauno scenaristo nesėkmes. Nors Coenų delsimas rašant scenarijų ir įkvėpė šio filmo siužetą, ne itin talentingas grafomanas Bartonas Finkas, kuris taip ir nesugeba išgirsti paprastų žmonių istorijų, apie kurias nori rašyti, nes girdi tik save, pačių kino kūrėjų tikrai neprimena.
Ypač greitai, vos per tris savaites, parašytas scenarijus, suteikė jėgų broliams Coenams grįžti prie „Milerio kryžkelės“, o baigę filmuoti pastarąją juostą, jie jau turėjo rankose ir paruoštą „Bartono Finko“ scenarijų. Šį kartą Coenai parašė vaidmenis ne tik specialiai Johnui Turturro, bet Johnui Goodmanui, Jonui Polito bei Steve`ui Buscemi. Johnas Goodmanas duodamas interviu dažnai mėgsta kartoti, kad tik iš pirmo žvilgsnio paprasto draudimo agento – Čarlio Medouso – personažas mėgstamiausias jo karjeroje. Visas filmavimo procesas užtruko lygiai du mėnesius, iš kurių tris savaites – buvo filmuojama Denniso Gassnerio sukurtuose viešbučio dekoracijose.
Šaltinis – diaryofascreenwriter.blogspot.com
Įdomu, kad Bartono Finko prototipu iš dalies tapo žinomas Niujorko dramaturgas Cliffordas Odetsas. Po to, kai jo socialinės pjesės prarado populiarumą Brodvėjuje, pastarasis buvo priverstas persikelti į Holivudą, kur ne iš karto sugebėjo prisitaikyti prie scenarijų rašymo „konvejeriu“ specifikos. Tuo tarpu W. P. Mayhew personažas, kurį įkūnija Johnas Mahoney, savo išvaizdą neįtikėtinai primeną rašytoją Williamą Faulknerį, kurio pirmasis scenarijus, kaip ir Bartono Finko, buvo parašytas juostai apie imtynes.
Sunku patikėti, bet beveik prieš penkerius metus broliai Coenai viename iš savo interviu prasitarė, kad norėtų nufilmuoti šios istorijos tęsinį, kuris galėtų vadintis „Senas Finkas“ (Old Fink). Broliai jau netgi yra sugalvoję filmo siužetą. Veiksmas vyktų septintojo dešimtmečio pabaigoje, kuomet Berklio universitete dėstantis Bartonas Finkas įskųstų savo draugus antiamerikietišką veiklą tiriančiai komisijai. Gaila, bet kol kas juosta taip ir nepasirodė. Žinant abiejų režisierių charakterį bei humoro jausmą, galima įtarti, kad tai vienas iš jų juokelių. Kitas vertus, juk niekas neabejoja, kad broliai Coenai puikiai moka stebinti.
