GPI archyvas
Brangiausias Rusijos serialas „Virtuvė“ sulaukė tokio didžiulio populiarumo, kad jį žiūri netgi tie, kurie serialų apskirtai nežiūri. Kokybe nenusileidžianti vakarietiškoms, o humoru jas pranokstanti komedija virto kino filmu „Virtuvė Paryžiuje“.
„Klodas Monė“ – klestintis prancūziško maisto restoranas Maskvoje, todėl neatsitiktinai jame rengiami Rusijos ir Prancūzijos prezidentų pietūs. Ir prėsko, ir sūraus ragavęs virtuvės šefas šiek tiek įsitempęs, tačiau žino, kad negali pasišiukšlinti. Šefas verčiasi per galvą, o šaunusis restorano personalas be galo stengiasi. Ir, kaip visada, persistengia. Komanda patiria fiasko, todėl restoraną tenka uždaryti.
Tačiau „Klodo Monė“ savininkas Dmitrijus Nagijevas (garsusis rusų šou verslo atstovas, filme vaidinantis pats save) nenusimena. Kartu su virtuvės šefu jis nusprendžia atidaryti naują restoraną, tik šį kartą Paryžiuje. Su savimi į meilės ir gurmanų miestą jie vežasi ir visą kulinarų komandą, kurios laukia dideli, skanūs ir (tuo negalima abejoti) neįtikėtinai linksmi darbai. Prancūzams maistą gamins virėjas Maksas, dėl kurio nuolat užverda košė, o įvaizdžiu rūpinsis seksualioji vadybininkė Viktorija, kuri tos košės nepamiršta pagardinti čili pipirais.
Vasariškas Paryžius bei dėl savo darbo ir skanaus maisto švelniai kuoktelėjęs kolektyvas įtiks ir išrankiausiam žiūrovui, lygiai taip, kaip jų meniu įtinka gurmaniškiausiam skoniui. Juk kuomet elitinei publikai prancūziškus patiekalus gaminti imasi rusai, tikrai neverta tikėtis, kad viskas eisis lyg sviestu patepta.
Filmo anonsas: