Šaltinis – festival-cannes.fr
Kanai, Kanai, Kanai – daugelio išsvajota, plačiai apkalbėta ir prabangos sinonimu jau spėjusi tapti vieta, kasmet čia sutraukianti milijonus turistų. Bene didžiausias masinio svečių iš užsienio atvykimo į miestelį kaltininkas – kasmet vykstantis Kanų kino festivalis, įspūdžiais apie kurį šiandien ir pasidalinsiu.
Dalyvių pasiruošimas Kanams kasmet prasideda ypatingai anksti, kadangi festivalio metu rasti būstą mieste – ne itin lengva užduotis. Norint gyventi pačiuose Kanuose neretai tenka spręsti dilemą ar pakratyti kišenes ar ryžtis gyvenimui ne itin kaip atrodančiame hostelyje. Iki festivalio likus dar keletui mėnesių dalis viešbučių būna gerokai užimti kelių kilometrų spinduliu, tad nemažai į Kanus atvykstančių svečių renkasi gyventi Juan les Pins, Vallauris miesteliuose ar Antibuose. Nors iš pradžių mintis gyventi ne Kanuose manęs nežavėjo, apsistojusi Juan les Pins miestelyje labai džiaugiausi tokiu sprendimu. Žemesnės kainos, mažesnis žmonių srautas, puikus susisiekimas (vos 10 min traukiniu iki Kanų, maždaug 40 min autobusu iki oro uosto) ir užburianti miestelio ramybė privertė manyti, jog ateityje būčiau linkusi dar sykį rinktis nakvynę čia.
Beje, nors apie kainas Kanuose girdėjau ištisas legendas, visgi jos mane nustebino, nes kainos Kanuose kandžiojasi ir net labai. Jeigu norite lengvai užkąsti (sumuštinis greitojo maisto užkandinėje ir gėrimas) turėkite pasiruošę 8-12 eurų. Jeigu skrandis norėtų rimtesnio maisto (karštas patiekalas, taurė vyno), eikite kuo toliau nuo centro, tačiau net ir čia be 20-30 eurų (1 žmogui) į restoraną geriau neiti. Jeigu nusprendėte vakarieniauti pajūryje romantiškai grožėdamiesi Viduržemio jūra, vien už karštą patiekalą žmogui paklosite mažiausiai 40 eurų. Tad akivaizdu, jog Kanai tuština kišenes ir tą daro žaibo greičiu :) Norintiems sutaupyti ir nebijantiems didelių atstumų, rekomenduoju apsilankyti Kanų Rue Meynadier gatvėje, kurioje paprastai apsiperka vietiniai gyventojai. Žmogiškos kainos ir vietine dvasia alsuojanti gatvė nors ir nėra tokia įspūdinga kaip daugelis ją piešia, tačiau kiekvienam praeinančiam paruošusi nemažai įdomių parduotuvėlių.
Kaip ir visuose festivaliuose, vos atvykus keliaujama pasiimti akreditacijos, kartu su kuria gaunamas festivalio krepšys. Jo turinį šiemet sudarė skėtis, mineralinio vandens buteliukas, kiekvienos festivalio programos katalogai, užrašų knygelė, 12 turkiškų filmų DVD, Marche du Film gidas (kaip ir Berlyno kino festivalis bei paraleliai vykstanti Europos kino mugė, taip ir Kanus kasmet lydi Marche du Film mugė) bei pagal pageidavimą gaunamas festivalio gidas, sveriantis tiek, jog pasiėmus jį iškart kyla mintis, jog sprendimas buvo klaidingu :)
Jeigu į Berlyno kino festivalį patekti gali kiekvienas norintis, užtenka nusipirkti bilietą, eiliniam žmogui patekti į Kanų kino festivalį yra neįmanoma. Čia lankosi išimtinai tik kino industrijos žaidėjai bei žurnalistai, nors kiekvieną rytą apie pagrindinius festivalio pastatus išsirikiuoja eilės entuziastų, rankose viltingai laikančių užrašus „an invitation, please“. Nors gavus bilietą į festivalio renginį šiam žmogui atsivertų galimybė patekti į bene geidžiamiausią metų kino renginį, savo bilietą kitam žmogui atidavusiam Kanų kino festivaliui akredituotam žmogui gresia ne tik akreditacijos atėmimas, tačiau ir piniginė bauda. Tačiau juk kas nerizikuoja, tas negera šampano!
Nors visi Kanai, priešingai, negu Berlynas, tiesiog alsuoja kino festivaliu (kavinių meniu gausu su kinu susijusių patiekalų pavadinimų, kone kiekvienoje parduotuvėje kabo festivalio plakatas, vitrinas puošia palmės šakelės ir net gavės plytelės kai kur puoštos festivalio simboliu), kaip ir visur, čia sunku išvengti žvaigždžių kulto, komercijos ir vartotojiškumo. Suvenyrų parduotuvėlėse mirga gausybė niekučių su festivalio atributika, kiekviename pastate, kuriame vyksta filmų peržiūros bei festivalio renginiai gausu įvairiomis kalbomis ir kino temomis rašančių nemokamų žurnalų (Screen, Variety, The Hollywood Reporter ir t.t.), o ant kiekvieno didesnio pastato galite išvysti filmo reklamą, kurios dydžiui ir išmonei čia nėra ribų (nuo tradicinių plakatų iki įspūdingų vaizdinių instaliacijų ar reklamos netikėtose vietose), tad jeigu į Kanus atvykote nežinodami apie vieną ar kitą filmą, bus pasirūpinta šią klaidą ištaisyti :)
Nesnaudžia ir garsenybes norintys pamatyti smalsuoliai, kurie prie Palais de Festivals rūmų ima rinktis jau 10h ryto, kur, norėdami pamatyti savo dievukus, bet kokiomis oro sąlygomis lauke praleidžia žadą atimantį valandų skaičių. Viešėdama Kanuose susipažinau su Marselyje gyvenančia prancūze blogere Sophie, kuri kasmet savo atostogas skiria Kanams, o čia valandų valandas kasdien lauke lūkuriuoja savo dievukų. Sophie kolekcijoje – aibė garsenybių nuotraukų, keliasdešimt sumedžiotų jų autografų ir per ketverius metus išmokta formulė „kaip pagauti žvaigždę“. Garsenybių maniake juokais save vadinanti mergina teigia, jog tai – dvi savaites trunkantis jos ritualas, kuriam negaila nei atostogų, nei aibės kartais bevaisiam laukimui skirtų valandų.
Pabendravusi su Sophie bei aplankiusi Europos kino festivalių karalių galiu tik pritarti jai – Kanai iš tiesų yra tokie nuostabūs, užburiantys ir magiški kaip apie juos kalbama.
Kino festivalio bei mugės filmų peržiūros vyksta šešiuose pagrindiniuose kino teatruose (Palais de Festivals, Riviera, Olympia, Star, Les Arcades, Theatre Croisette bei Espace Miramar) bei viešbutyje Gray D‘Albion. Filmų peržiūros, atviros kiekvienam norinčiam, po atviru dangumi kasdien vyksta paplūdimyje įsikūrusiame „kino teatre“ Cinema de la Plage. Skubant iš tamsoje skendinčios salės į salę, sunku nepastebėti bene ryškiausio Kanų kontrasto – tarsi akis išdegus lankstančius kino pramonės atstovus atsveria tingiai paplūdimyje besivartantys, saulės spinduliuose skendintys ir niekur neskubantys vietiniai gyventojai ir turistai, regis, taip nutolę, nuo kino pasaulio.
Likimo ironija, tačiau nuo kino pasaulio nutolę pasirodo esą ir kai kurie kino pramonės atstovai. Nors Kanai yra bene didžiausius žmonių srautus kasmet sutraukiantis kino festivalis, sudalyvauti jame daugeliui yra tapę tradicija, su metais virtusi tarsi sportinėmis varžybomis. Pabendravus su keletu iškilių Lietuvos kino pramonės atstovų teko suprasti karčią tiesą, jog daugeliui Kanuose kinas atsiduria tik trečioje vietoje, kadangi pirmąsias dvi užima vakarėliai ir raudonasis kilimas. Anot jų, svarbiausia žengti raudonu kilimu (nesvarbu ar žiūrėsi filmą ar ne), pasidaryti nuotraukų, kurias galima būtų parodyti visuomenei bei sudalyvauti maksimaliame vakarėlių kiekyje. Nors toks požiūris iš pradžių mane nustebino, ilgainiui apsipratau su mintimi, jog jeigu Berlyne nuolatos linksminasi vienetai, Kanuose vienetai dirba, kadangi likusi dauguma šturmuoja čia, regis, niekados nesibaigiančius vakarėlius.
Didžiausią įspūdį man palikęs ir mylimiausiu tapęs laikas – rytai Kanuose. Kuomet žingsniuoji miestu 8 valandą ryto, dauguma dar miega ir pustuštėse gatvėse gali sutikti vos vieną kitą žmogų. Maloni tyla, aplink teliūskuojanti jūra, vis labiau kaitinti imanti saulė ir jausmas, jog prasideda dar viena nuostabi diena – pati maloniausia dienos akimirka. Juolab, lietingais orais garsėjantis Kanų kino festivalis šiemet buvo dosnus ir kasdien lepino maždaug 21 laipsniu šilumos bei saulėtais orais. Jau po valandos į miestą ima plūsti žmonių minios, kurios apie pietus miestą paverčia panašiu į turgų, o vakare užtvindo gatves taip, jog norint pereiti jas, tenka gerokai pasispausti ir pasiieškoti išėjimo iš minios, panašios į skruzdėlyną.
Lyginant Berlyną ir Kanus, turiu pripažinti, jog akivaizdus Kanų koziris – jų vardas ir prestižas, tad Kanai ne veltui garsėja prabanga ir yra vadinami turtuolių miestu. Croisette įsikūrusios aibės prabangiausių prekės ženklų parduotuvių – Hermes, Chanel, Dior, Parada, Dolce and Gabbanna, Chopard, Louis Vuitton ir kitos vilioja įspūdingomis vitrinomis ir kasdien tiesiogine ta žodžio prasme šveičiamais fasadais. Kanuose pamatyti gatve skriejantį Lamborghini, Porsche, Ferrari ar Rolls Royce – bene tas pats kas Lietuvoje gatvėje pamatyti Volkswagen Golf J O pakrantėje išsirikiavusios jachtos su gražuolėmis manekenėmis bei turtingomis paveldėtojomis, tingiai besivartančiomis saulėje, tarsi dalyvauja parade varžydamosis savo dydžiu ir prabanga. Kai kuriose pakrantės vietose jachtų ir burlaivių kiekiai tokie nenusakomai dideli, jog žvelgiant į horizontą kiek aprėpia akys gali išvysti tik jų stiebus, taip ir nežinodamas ar šis paradas turi pabaigą. O kur dar gatvėmis žingsniuojantys modeliai, kuriuos be atvangos filmuoja Fashion TV ir karts nuo karto matoma A klasės garsenybė…
Tačiau kadangi vykau čia darbo reikalais, pirmenybę teikdama toli gražu ne raudoniems kilimams ir vakarėliams, galiu teigti, jog asmeniškai man Berlyno kino festivalis paliko ženkliai ryškesnį įspūdį. Protingai išdėstyta programa ir konkursiniai filmai, rodomi viso festivalio metu – Kanų priešingybė, kur geriausi konkursiniai filmai buvo rodomi tik pačioje festivalio pabaigoje, tad neturėjau galimybės pamatyti jų. Nors Berlyne lygiagrečiai žiūrėjau tiek konkursinės programos filmus, tiek mugės rėmuose rodomas juostas, Kanuose dėl sudėtingo ir ilgo patekimo į konkursinius filmus nusprendžiau apsiriboti muge, pamatydama vos vieną kitą filmą iš Un Certain Regard programos.
Taip per 4 viešnagės Kanuose dienas pamačiau 14 filmų, sudalyvavau 6 jų pristatymuose, susipažinau su aibe įdomių žmonių ir puikiai praleidau laiką, vildamasi grįžti čia ir kitąmet, nes Kanai yra tai, apie ką neverta pasakoti – tai reikia pamatyti savo akimis ir išgyventi pačiam.