Šaltinis – calvertjournal.com
Žiūrėti šitą filmą apsisprendžiau pamačiusi vos vieną jo kadro nuotrauką – baltus banginio griaučius iš pažiūros atšiauriame kraštovaizdyje. Neapsirikau. Jau nuo pat pirmų akimirkų drauge su iš Maskvos tuščiu keliu važiuojančiu advokatu Dimitrijumi atsidūriau nuošaliame pusiasalyje prie šaltos Barenco jūros. Juk nykiose dievo pamirštose gyvenvietėse nutinka pačios įdomiausios istorijos. Šioji paprasta: žvejys Kolia su šeima turi ant jūros kranto stovintį iš kartos į kartą paveldėtą namą, kurį „svarbaus projekto vardan“ prisireikia nugriauti įtakingam valdininkui. Pagalbon Kolia pasikviečia vaikystės draugą Maskvietį teisininką, o visagalis meras – visus, senąjai mūsų kartai turbūt liūdnai pažįstamus galios ir korupcijos mechanizmus.
Nykūs namų interjerai ir kilimais kloti valdiški kabinetai, netikėtai balta dienos šviesa lauke ir dar šviesesnės svajonės – kad viskas bus gerai. Kolia vis rodo nespalvotas šeimos nuotraukas „čia gyveno mano tėvas, mano senelis…“ , tuo tarpu mero psichologinio sadizmo klodai regisi neišsemiami. Advokatas Dimitrijus yra vienintelė Nikolajaus šeimos viltis. Deja, biurokratinę kovą dėl namo netrukus komplikuoja netikėtas meilės romanas, kuriam iškilus į viešumą ima drebėti absoliučiai visi Kolios gyvenimo pamatai. Gražuolė, pavargusio veido žmona ilgai negrįžta namo, kol girtutėlis vos pastovintis ant kojų Kolia guodžiasi šeimos draugams. Ši užstalės scena, kur tylą užpildo stikliukų skimbčiojimas ir gailūs dūsavimai atspindi ir viso fimo nuotaiką, ir režisieriaus talentą iš natūros tapyti pastelinį buitinio realizmo natiurmortą. Nepaisant Rytų Europiečio mentalitetui iki skausmo pažįstamų banalių vodkos gėrimo ypatumų ir rusiškos dūšios familiarumo, juosta, nors ir priverčia linguojant galva šyptelėti, yra stebėtinai subtili, skoninga. Nacionalinius rusiško charakterio niuansus atspindintis humoras (kaip antai girtas bet išdidus už vairo sėdantkis kelių policininkas) čia yra vietoje ir laiku, pagyvina visa apimančią melancholiją.
Pasakojimas daugiasluoksnis – žvelgiant per vienos šeimos dramos prizmę aprėpiapiamos religinės ir socialinės visuomenės problemos. Mesitriškai šokinėjama, nuo žmogiškojo faktoriaus pereinant prie neaprepiamų kaip pati Rusija korumpuotos sistemos labirintų, ir tuoj pat grįžtant, čia prie vis liūdnesnio ir girtesnio Nikolajaus veido, čia prie nutukusio patenkinto valdininko fizionomijos ar emocingai pamokslaujančio veidmainio popo juodos barzdos. Juosta ambicingai, tačiau ne veltui pavadinta šiuolaikine Jobo knygos adaptacija, kur, anot režsieriaus, nagrinėjami itin opūs šiuolaikinės Rusijos klausimai. Bet, esu tikra, gentrifikacijos tema yra interkontekstuali – kitaip kodėl gi ašarą braukė kino salėje sėdėję rusų kalbos nei dvasios artimai nepažįstantys vyrai? Ir kol „The Hollywood Reporter“ kino kritikai stebisi, kaip toks Putino Rusiją kritikuojantis filmas gavo finansinę Rusijos kultūros ministerijos paramą, manau tiek filmo kūrėjai, tiek ir žirovai sutiks dėl kito, amžino ir čia Rusiškos klasikos stiliumi genialiai iliustruoto klausimo: Jei dievas teisingas, kodėl kenčia teisieji?
Filmo ištrauka:
Parengė Vaiva Rykštaitė, Karlovi Varų festivalis