VDFF archyvas
Dokumentinis filmas „Sugrįžimas į Homsą“ (Return to Homs, 2013) buvo filmuojamas trejus metus Sirijoje, pilietinio karo metu. Dar prieš metus į šį filmą eitume ir jį žiūrėtume su tam tikra distancija. Nesakau, kad esame neempatiški, bet viskas, kas vyksta, – vyksta jau ilgai, toli ir su mumis nesusiję. O dabar dokumentinėje juostoje rodomi vaizdai, girdimi bombų sprogimai veikia visai kitaip.
„Sugrįžimas į Homsą“ pasakoja, o gal greičiau dokumentuoja, kaip per trejus metus keičiasi dviejų pagrindinių veikėjų gyvenimai. Devyniolikmetis Bassetas, kuris yra puikus futbolo vartininkas, tampa aktyvistu, kovojančiu už civilių teisę grįžti namo, vėliau – dainuoja laisvės dainas, o praėjus kelioms minutėms jau griebiasi ginklo. Ossama – žurnalistas, kuris palaiko pasipriešinimo idėją viską filmuoja. Prieš jo vaizdo kamerą keičiasi ne tik jaunų, kovojančių vyrų likimai, bet ir jo paties.
Filme nėra gąsdinančių ar genialių planų. Viskas, kaip ir pridera filmuojant karštame taške, fiksuojama pasislėpus už kampo ar drebančia ranka priartinant ką tik kulkos pakirsto žmogaus kūną. Beje, pats filmo kūrėjas nebūtų turėjęs galimybės įdėti tiek daug filmuotos medžiagos iš pasipriešinimo aktyvistų būrio „vidaus“, jei ne Ossama ir kiti vyrai, kurie nenorėjo tylėti ir su snaiperio ginklu, laukdami puolimo, šalia laikydavo ir vaizdo kamerą. Tad, kaip suprantate, vaizdai yra dinamiški, kartais padriki.
VDFF archyvas
Juostoje Jūs nesate gąsdinamas vaizdais, režisierius tikrai nestovi Jums už nugaros ir nebado pirštu: „Matai, kaip čia baisu, žmonės miršta, pažiūrėk, pažiūrėk.“ Kino filmų, dokumentinių juostų gerbėjai, tikiu, jau seniai yra pripratę matyti ką tik vaikų netekusių tėvų ašaras, kruvinus lavonus. Tai nebegąsdina, neliūdina, tai tiesiog – gyvenimas, realybė. Tai supranta ir pats režisierius. Tačiau už širdies griebia kiti – taip pat kasdienybės vaizdai. Kuomet meldiesi, išjungi automobilio šviesas, užsimerki ir viliesi, kad penkis metrus, į kitą miestelio gatvę, nuvažiuosi ir liksi gyvas. Kuomet atsigavęs po šautinių žaizdų, grįžti į griuvėsiais virtusius namus, o vieninteliai likę tavo egzistavimo įrodymai – du puodeliai. Tai slegia, tai skaudina. Dokumentinės juostos režisierius tokius vaizdus rodo, nieko nekomentuodamas, jie juk kalba patys už save ir rodo tą baisią, jau nebe taip toli nuo mūsų esančią realybę.
Filme pasakotojas ramiu tonu sako emocijų pripildytas kalbas. Neslepia, jog jaučia simpatiją savo herojams, nenustoja jiems dėkoti, svarsto, kas dabar vyksta jų galvose. Jo kalba – emocinga, nuoširdi ir suteikia papildomo emocinio krūvio iš pažiūros labai paprastiems ir buitiškiems vaizdams.
Per šį trejų metų laikotarpį režisieriui pavyko „pagauti“ daug. Žiūrovas turi galimybę matyti karinio konflikto alinamų žmonių metamorfozę. Iš pradžių – degančios akys, laisvės dainos, makabriški juokeliai apie mirtį. Vėliau – pasimetimas, nuovargis, skausmas dėl prarastų draugų. Tik jokiu būdu nėra noro pasiduoti! Filmo pabaigoje vyrų akyse vėl dega noras kovoti, jokios baimės, tik dainos, dainos ir viltis.
„Sugrįžimas į Homsą“ nėra dedikacija besipriešinantiems režimui. Juostoje Jūs nesate verčiami rinktis, ką palaikyti. Jums rodomi dokumentiniai vaizdai, kuriuose matai laisve degančias akis ir šalia degančias akis smurtu. Vėlgi – tai neišvengiama, nes tai – realybė.
Filmo anonsas:
