Festivalio „In Latino“ archyvas
„Mambo cool“ (2013) – debiutinis amerikiečių režisieriaus Chriso Gude Kolumbijoje sukurtas filmas ne tiek pasakoja, kiek rodo Medeljino (antro pagal dydį Kolumbijos miesto) gyventojus. Tai lyg ir tipiniai visuomenės „atstumtieji“: narkotikų prekeiviai ir vartotojai, prostitutės, neaišku kuo šiukšlynuose užsiimantys asmenys. Tačiau pasirinkti personažai ir būdas juos parodyti tikrai nėra tipiškas.
„Mambo cool“ – kontrastingas, pagavaus ritmo, magiškuoju realizmu dvelkiantis filmas. Jame nėra aiškaus naratyvo, nuoseklios charakterių plėtotės. Veikėjai chaotiškai dingsta ir atsiranda vienas kitą keičiančiuose ekspresyviuose kadruose. Tamsūs siluetai išnyra ryškių, bet šaltų spalvų fone, iš tolo lyg jūros ošimas ataidi miesto gaudesys. Tai tik sustiprina įspūdį, jog gyvenimas vyksta, bet kažkur kitur, šalia. Veikėjų marginalizacija perteikiama itin stilizuotomis kinematografinėmis priemonėmis, neįprastomis kadrų kompozicijomis, žaidimu šešėliais. Filme dažnai atsikartoja grotų motyvas. Matome paukščio narvelyje įkalintą žiurkę. Personažai stebimi pro metalinių tvorų, grotų plyšius, o dryžiais krintantys šešėliai kambariuose sukuria įkalinimo atmosferą.
Net ir itin teatrališkos estetikos filmas išvengia perdėto dirbtinumo pojūčio. Vietomis dvelkteli šiokiu tokiu pretenzingumu, tačiau dauguma atvejų tai, ką matai ekrane, įtikina, nors visa filmo stilistika – antitezė realistiniam kinui. Atrodo, jog filmo kūrėjams pavyko atrasti išties keistus personažus ir leisti jiems papasakoti savo istorijas. Jos keistos, balansuojančios tarp kliedesio, sapno, pranašysčių ir poezijos.
Šaltinis – bp.blogspot.com
Nepaisant pasirinktos tematikos, šio filmo negalima laikyti socialine kritika, jame nėra jokio moralizavimo. Gali būti, jog Chrisui Gude kuriant filmą itin pravertė jo kaip antropologo išsilavinimas. Nors neaišku, kokiais tiksliai ryšiais susiję matomi žmonės, jauti, jog stebi tam tikrą bendruomenę, savotišką subkultūrą su savo ritualais, tradicijomis, mitologija, vertybėmis. Dialoguose ir monologuose atsiskleidžia keisti prietarai – veikiausiai narkotinių medžiagų sužalotų plaučių gydymas žiurkių riebalais, stebuklingų galių suteikimas milžiniškai žaislinei gorilai, atliekančiai ir fotelio, ir geriausio draugo, bendražygio funkcijas. Dažnai regime stambius rankų planus. Kartais jos pjausto daržoves verdamai sriubai, kartais – ruošia narkotikus pardavimui arba vartojimui. Stebimoje aplinkoje tai kasdieniški, kone buitiniai, lygiaverčiai ritualai.
Nepoetiški personažai ir kontrastingos detalės šiame šešėlių pasaulyje kuria savitą poeziją: geltoną palaidinę dėvinti prostitutė, violetiniais akių šešėliais ir išraiškingomis lūpomis ir teigianti, jog yra vis dar nekalta. Kava, duona ir salsa gyvas šokėjas dėsto savo gyvenimo filosofiją, šiukšlyne žmonės gaudo žiurkes, kadro kampe sušmėžuoja ryškiai rožiniai „inkariukai“ – girdime jų savininkės juoką, bet jos pačios taip ir neišvystame. Šios detalės atrodo lengva ranka ir kone atsitiktinai sumestos krūvon, tačiau galiausiai susilieja į organišką visumą. Neabejotina, jog šiam įspūdžiui sukurti reikėjo subtilaus žvilgsnio, kuris būdingas pastabiai, bet kartu ir neteisiančiai stebėtojo akiai iš šalies.
Šį darbą verta pamatyti visiems, kurie mėgsta vizualiai ritmingus filmus, tačiau ši spalvinga, vos valandos trukmės juosta veikiausiai neprailgs ir tradicinio siužeto kinui pirmenybę teikiantiems žiūrovams.
Filmo anonsas:
