„Incognito Films“ archyvas
Į pirmuoju lietuvišku siaubo filmu pretenduojantį tapti „Rūsį“ (2014) ėjau kiek abejodama, ar tai tinkamas pasirinkimas šaltą tamsų rudens vakarą. Kelią pastojusi ir provokuojantį žvilgsnį įbedusi juoda katė šios abejonės taip pat nepadėjo išsklaidyti . Pradėsiu nuo to, jog esu galėtinai neatsparus siaubo filmams žmogus. Vien kino teatre pamačiusi šio žanro filmo anonsą, keletui naktų galiu tapti sprintere, kuri prieš miegą greitai užgesina kambaryje šviesą ir neria į patalus. Į rūsį tikrinti elektros skaitiklių taip pat vengiu leistis viena – tiesa, gal ne tiek dėl antgamtinių būtybių baimės, kiek nenoro susidurti su kokiu nors svetimu sandėliuko turiniu susidomėjusiu piliečiu. Ką noriu pasakyti šiomis mažomis išpažintimis – esu lengvai įbauginama. Tad jei „Rūsys“ neišgąsdino manęs, greičiausiai neišgąsdins nieko.
Džiugu, jog lietuviško kino kūrėjai bando kurti žanrinį kiną, tačiau „Rūsio“ net ir labai gerai pagalvojus negalima laikyti itin pavykusiu siaubo žanro filmo pavyzdžiu. Kas daro siaubo filmą geru? Vienas minimalus reikalavimas – toks filmas turi išgąsdinti. Priversti įsitempti, galbūt suleisti nagus į niekuo dėto kaimyno ranką ar nevalingai užsimerkti. Na, bent jau krūptelėti. Geriausiu atveju šį filmą galima laikyti savotiškomis pratybomis žengiant į neištyrinėtą teritoriją ir viltis, jog kūrėjų entuziazmas neišblės, o antras blynas bus mažiau prisvilęs.
„Incognito Films“ archyvas
Stipriau sudėliojus akcentus ir patobulinus scenarijų galbūt buvo galima sukurti neblogą psichologinę dramą ar net trilerį. Tą padaryti iš tiesų bandyta. Rūsys, kaip pasąmonėje glūdinčių baimių, užslopintos kaltės ir nerimo metafora – visai neblogas atspirties taškas, siekiant sukurti niūrų, įtemptą pasakojimą apie tamsiąją iš pirmo žvilgsnio gražios šeimos gyvenimo pusę. Filmas pasakoja neseniai vaiko susilaukusios tapytojos Ievos (Jurga Šeduikytė) ir orlaivių piloto Tomo (Marius Jampolskis) istoriją. Neaiškių skausmo priepuolių kamuojamos moters stebėjimo tikslais visuose namuose išdėliojamos kameros. Didžiąją filmo dalį būtent per jas ir stebime filmo veikėjus. Kaip ir galima tikėtis, namuose pradeda dėtis sunkiai suprantami dalykai, o paslaptinga Ievos liga pamažu ima reikštis vis makabriškesnėmis formomis.
Rastos medžiagos (angl. found footage) kino imitacija yra gerai žinoma ir ne viename siaubo filme naudota technika. Kadangi toks formatas nėra nei originalus, nei nuosekliai pagrindžiamas siužete, sunku paaiškinti jo pasirinkimo motyvus. Klaustrofobišką stebėjimo atmosferą buvo galima sukurti ir be šios rizikingos ir netgi erzinančios filmavimo manieros. Abejotiną pridėtinę vertę kuria ir su visa filmo stilistika kontrastuojantys iš veikėjų perspektyvos nufilmuoti kadrai. Labai pritrūko ir nuosekliai įtampą keliančio garso takelio.
„Incognito Films“ archyvas
Kaip vieną pliusų būtų galima paminėti tai, jog pirmuosius du trečdalius filmo nesi tikras, kuo viskas baigsis. Galvoje sukasi bent keletas alternatyvų. Kita vertus, paskutiniame trečdalyje atsiranda tiek užuominų, kad galutinė atomazga nebeatrodo nei stebinanti, nei originali. Neįtikina ir siekis įpinti religinių motyvų. Taip, krikščionybės ir kaltės, nuodėmės, atgailos sąvokos glaudžiai susiję, bet pagal scenarijų neatrodo, jog jauna šeima apskritai būtų buvusi religinga. Klausimas apie vaiko krikštijimą nuskamba tokiu tonu, lyg būtų diskutuojama, ar verta savaitgaliui nulėkti iki Trakų. Galėčiau įsivaizduoti, kad tokia scena būtų prasminga, jei Tomas paklaustų Ievos, ar nereikėtų pakrikštyti sūnaus, o ši dviprasmiškai į jį pažiūrėjusi rėžtų: „Ne“. Tada bent jau žiūrovas būtų priverstas suklusti ir susimąstyti. Būtent tokių susimąstymo momentų ir pritrūko šiame filme. Bandymų suintriguoti publiką būta, bet jie arba pernelyg tiesmuki, arba logiškai siužete nepagrįsti. Tad viskas susiliejo į nevienalytę, chaotišką visumą.
Vienas didžiausių su siaubo filmais susijusių pavojų – gąsdinant žiūrovus persistengti. Neretai tokios pastangos sukelia priešingą reakciją – nevalingą juoką. Džiugu, jog tokių vietų beveik pavyko išvengti. Vienintelė prajuokinusi scena buvo šeimos katiną ištikusi „nelaimė“, kuri atrodė veikiau kaip ištrauka ir siaubo žanrą parodijuojančio filmo.
Įtaigi Jurgos Šeduikytės vaidyba net ir labai rizikingose skausmo priepuolių scenose padėjo sukurti fiziško, atgrasaus, iš vidaus besiveržiančio blogio įspūdį. Vietomis stebint Ievos personažo kovą su vidiniais demonais net kilo asociacijų su Charlotte`s Gainsbourg heroje iš Larso von Triero „Antikristo“. Neapleidžia nuojauta, jog teatro sceną išbandžiusi ir kine debiutavusi dainininkė galėjo išties nustebinti žiūrovus – jei tik būtų gavusi tinkamesnį scenarijų jos įvairialypiui talentui skleistis. Deja, negavo. Bet reikia tikėtis, jog jos darbas „Rūsyje“ bus įvertintas ir potencialas išnaudotas ateityje.
„Incognito Films“ archyvas
Kalbėdami apie „Rūsį“ būtinai turime paliesti ir kino filmų „išmanėjimo“ temą. Pirmąją pasaulyje mobilią filmo programėlę pristatę juostos kūrėjai žadėjo intensyvesnę žiūrėjimo patirtį ją parsisiuntusiems žiūrovams. Atrodo, šiuolaikiniame dėmesingumo stokos pasaulyje interaktyvumas tampa savaimine vertybe. Ar ši tendencija įsigalės ir į filmų pasaulyje, parodys laikas. Viena vertus, erdvės originaliems sprendimams šioje srityje išties daug, kita vertus – įtempto siužeto filmo metu mažiausiai nori būti blaškomas telefono skambučių ar žinučių. Kadangi „Rūsį“ prie tokių filmų priskirti būtų sunkoka, ko gero, ne vienas nuobodžiaujantis žiūrovas viltingai laukė įsižiebiančio ir bent šiokį tokį jaudulį sukeliančio ekrano. Tad mobilioji programėlė filmo neišgelbėjo, bet ir tikrai nepagadino.
Apibendrinant norisi pasidžiaugti dėl bandymų plėsti lietuviškų filmų žanrų įvairovę ir palinkėti kino kūrėjams ne tiek vaikytis naujovių, kiek gerai pastudijuoti įvairias įtampą keliančias strategijas. Nebūtina kapstytis vien po gausius siaubo filmų dirvonus. Kažkodėl manau, jog „Rūsys“ galėjo labiau įbauginti ir suintriguoti, jei kūrėjai įkvėpimo būtų sėmęsi ne tik iš įvairių „Egzorcisto“ versijų ar „Paranormalių reiškinių“ (Paranormal Activity, 2007), bet iš tokių darbų kaip Davido Lyncho „Prarastas greitkelis“ (Lost Highway, 1997), Michaelio Hanekės „Paslėpta“ (Caché, 2005) ar to paties Larso von Triero „Antikristo“ (Antichrist , 2009).
Filmo anonsas:
