Festivalio „Scanorama“ archyvas
Broliai Dardennai dažnai pristatomi kaip socialinių dramų kūrėjai, tačiau iš tikrųjų socialinės problemos nei viename jų filmų niekada nebuvo svarbiausios. Tai tik ypač gerai jiems pažįstama erdvė, kurioje bet kokią istoriją jiems pavyksta parodyti kaip kiekvieno žmogaus moralinį pasirinkimą. Akivaizdu, kad režisieriai jau ne pirmą kartą semiasi įkvėpimo iš kino klasikos. Jeigu ankstesniam jų filmui – „Berniukas su dviračiu“ (Le Gamin au vélo, 2011) – įtakos turėjo italų neorealizmo simbolis „Dviračių vagys“ (Ladri di biciclette, 1948). Tai „Dvi dienos, viena naktis“ (Deux jours, une nuit, 2014) – tikrasis hommage legendinei Sidney Lumeto juostai „Dvylika piktų vyrų“ (12 Angry Men, 1957).
Tai, kad Marion Cotillard nė kiek nebijo atsisakyti Holivudui būdingo spindesio, jau esame matę Jacqueso Audiardo juostoje „Kaulai ir rūdys“ (De rouille et d’os, 2012). Todėl, kai anksčiau su garsiais aktoriais nepratę dirbti belgų režisieriai pakvietė ją atlikti pagrindinį vaidmenį, jų pasirinkimas nuo pat pradžių nekėlė jokių abejonių. Dardennų filme ši aktorė vaidina depresijos kamuojamą moterį, atsidūrusią vos per žingsnį nuo visiškos nevilties. Darbo praradimas jai svarbus ne tik dėl pinigų, bet ir susijęs su savigarba. Anksčiau turėjusiai tam tikrų sveikatos sutrikimų, dabar jai gyvybiškai svarbu įrodyti sau ir kitiems, kad gali grįžti prie normalaus gyvenimo bei būti naudinga, o šią sąvoką, jos akyse, įprasmina būtent darbo turėjimas. Geriausiai ją supranta jos vyras, nors kartu jie išgyvena ne pačias geriausias santuokos dienas. Taip, jie pykstasi ir yra nutolę vienas nuo kito, tačiau būtent šis išbandymas juos suartina. Būtent jis ją palaiko, neleidžia nuleisti rankų bei, kaip įmanydamas, rūpinasi. Dardennai neteikia daug reikšmės skambioms meilės priesaikoms, todėl vyro jausmus geriausiai išduoda jo akys bei elgesys kasdieninėse situacijose.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Taigi dvi dienas bei vieną naktį – būtent tiek laiko Sandra turi tam, kad įtikintų savo kolegas atsisakyti premijų, nes, priešingu atveju, pati praras darbą. Filmo struktūra stebina savo paprastumu, kuris iš pradžių žiūrovams gali pasirodyti netgi pernelyg pretenzingas. Iš šešiolikos bendradarbių daugiau negu pusė privalo nubalsuoti už tai, kad Sandra išsaugotų savo darbo vietą. Tokio pasirinkimo kaina – tūkstantis eurų. Taigi didžiąją juostos dalį Sandra paprasčiausiai keliauja nuo vienų durų iki kitų. Kartu su ja keliauja ir filmo žiūrovas, smalsiai stebintis, kokios žmonių reakcijos slepiasi už jų. Stebėtina, tačiau nepaisant visko broliams pavyksta išlaikyti neįtikėtiną įtampą praktiškai pusantros valandos. To galėtų pavydėti net ir labai įtempto siužeto trileris. Dardennai tarsi paverčia Sandros kolegas prisiekusiaisiais iš „Dvylika piktų vyrų“, taip dar labiau įprasmindami kiekvieno pasirinkimo svarbą bei būtinumą.
Aplankydama kiekvieną bendradarbį, Sandra pakankamai ramiai (žinoma, kiek tai apskritai įmanoma jos situacijoje) išdėsto savo prašymą. Ji nieko neverčia, nerėkia, tik prašo suprasti jos padėtį. Nėra lengva nuolankiai prašyti pagalbos, nuo kurios priklauso tolesnis tavo gyvenimas, neprarandant orumo, tačiau Sandrai tai pavyksta. Matosi, kad jai sunku prašyti kolegų atsisakyti dėl jos pinigų. Ji nenori jaustis kalta, todėl labai dažnai pabrėžia, jog supranta kiekvieną ir ant nieko nepyksta. Galima pastebėti, jog Sandra nenori gailesčio, todėl nesirengia prašyti išmaldos.
Ji pratrūksta, kai gera draugė atsisako su ja kalbėtis, kai sužino, kad vienas iš viršininkų įsitikinęs, jog ji nesusitvarko su darbu, ir galiausiai, kai bendradarbė po pokalbio su ja palieka savo vyrą. Tačiau ji vis vien stengiasi laikytis iš paskutiniųjų tam, kad jos ašaras matytų kiek įmanoma mažiau žmonių. Operatoriaus kamera, kaip ir ankstesniuose šių režisierių filmuose, pabrėžtinai natūrali, pernelyg nesikišanti į pagrindinių herojų asmeninę erdvę.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Dardennai nuoširdžiai tiki, kad žmonių prigimtis nėra savanaudiška. Tarp Sandros lankomų kolegų pasitaiko visiškai skirtingų reakcijų, ir tai normalu, nes kiekvienas iš jų turi savo vertybių sistemą. Vieni supratingai pasiteirauja, kaip ji jaučiasi, kiti net nesiruošia atidaryti durų ar netgi apsimeta, jog jų nėra namuose. Kažkas puola teisintis bei guostis savo bėdomis: dirba nelegaliai ir nerimauja dėl savo ateities, privalo mokėti už dukters mokslus, žmona neturi darbo, tiesiog „negali“ padėti ir panašiai. Vieni puola muštis, kiti – į ašaras. Kiekvienas atsisakymas atima jėgų, tačiau kitų nuoširdus noras padėti suteikia jų dvigubai.
Tikrai nedaugeliui režisierių pavyksta išvengti nereikalingos patetikos, kalbant apie sąžinę, moralę, etiką, žmonių gebėjimą užjausti bei ištiesti pagalbos ranką. Ko gero, Dardennams, šiuo atveju, labiausiai padeda jų gebėjimas stebėti situaciją iš šalies bei humanistinis požiūris į gyvenimą. Šie režisieriai nemoralizuoja žiūrovų ir netvirtina, kad visi Sandros kolegos būtinai turėjo dėl jos kovoti. Kiekvienas žmogus, jų manymu, turi visišką laisvę pasirinkti savo vertybes, bet tarsi nevalingai pabrėžia, kad keblioje situacijoje priėmęs teisingą sprendimą pats žmogus neabejotinai pasijus laimingesnis, o juk tai ir yra svarbiausia.
Filmą galėsite pamatyti „Scanoramos“ metu:
Lapkričio 8 d., šeštadienis, 19:30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius.
Lapkričio 12 d., trečiadienis, 21:45 val. „Forum Cinemas Vingis“, 1 salė, Vilnius.
Lapkričio 15 d., šeštadienis, 20:30 val. „Forum Cinemas Vingis“, 3 salė, Vilnius.
Lapkričio 13 d., ketvirtadienis, 18:00 val. „Forum Cinemas Klaipėdoje“, 5 salė, Klaipėda.
Lapkričio 21 d., penktadienis, 19:30 val. „Forum Cinemas Kaune“, 2 salė, Kaunas.
Filmo anonsas:
