Astos Martinonytės nuotrauka
Iš karto prisipažinsiu, kad esu neabejinga lietuviškam kinui ir labai trokšdama jo klestėjimo kiekvieną naujovę vertinu pozityviai. Nors daugelį kino žinovų piktina Lietuvos kino ekranus užgriuvusi komercinių, lengvo turinio filmų gausa, aš džiaugiuosi dviem dalykais – atsiradusiai į žiūrovą orientuotais filmais ir humoru, kuris verčia ne tik šyptelėti, bet ir smagiai nusikvatoti. Tradiciškai mūsų nacionaliniam kinui yra būdinga mąsli melancholija ir pilkos spalvos. Šito tikrai nepasakysi apie naujausią režisieriaus Donato Ulvydo filmą „Šventa karvė“ (2014), kuriame džiugina save vaidinantys tautos mėgstami keliautojai, švyti skaisčios Indijos spalvos, juokina kuriozinės situacijos, o žargonu bei keiksmais „paskaninti“ dialogai savo chuliganizmu netgi šokiruoja.
Dar rašydama apie du kolegas britų komikus, kurių televizijos laidos išaugo į filmą „Atostogos Italijoje“, nekantravau pamatyti mūsų tautiečių Martyno Starkaus ir Vytaro Radzevičiaus pasaulinių odisėjų perkėlimą į pilnametražę kino juostą. Šie vyrukai yra įvykdę daugybę ekspedicijų į tolimus kraštus, sukūrę televizijos serialus apie Afriką, Indiją, Ameriką, Kiniją ir kitus kraštus. Visuose jų kelionių serialuose kartodavosi esminiai elementai: seni automobiliai, emigrantų lankymas ir lietuviškų patiekalų gaminimas beveik „iš kirvio“. Man ši kelionių dramaturgija bei natūraliai spalvingos Martyno ir Vytaro asmenybės labai patiko, todėl pamačiusi išankstinį filmo „Šventa karvė“ anonsą išsigandau to Kalėdų Senio ir jo Briedžio maskarado vaikų darželyje bei nenatūralios Vytaro Radzevičiaus vaidybos aiškinant, kaip jam nusibodo būti briedžiu. Naiviai tikėjausi, kad šiame filme jie ir toliau bus savimi, be jokių dirbtinai sugalvotų istorijų.
Astos Martinonytės nuotrauka
Žinoma, apvilkti šiaurietiškai santūrios išvaizdos vyrus karnavaliniais kostiumais ir pastatyti juos priešais mielus vaikučius spindinčiomis akimis nebuvo atsitiktinis sprendimas. Šitaip žiūrovas supažindinamas, kad turės reikalų su komedija, kurioje įprastai taikūs inteligentai iš televizijos ekrano taps konfliktuojančiais chuliganais. Filmo premjeroje režisierius Donatas Ulvydas negailėjo pagyrimų juostos scenaristui Jonui Baniui, su kuriuo sėkmingai bendradarbiauja jau nebe pirmą kartą. Ir jeigu išmestume didelę dalį keiksmažodžių, jo parašyti dialogai skamba tikrai organiškai bei įtikinamai. Vytarui Radzevičiui sekėsi kiek sunkiau, o štai Martynas Starkus savo replikas išsakydavo labai natūraliai, lyg savo paties žodžius. Šie keliautojai juokavo, vadindami scenaristą „užantyje užauginta gyvate“, nes Jonas Banys drauge su jais keliavo į televizijos serijose rodytus kraštus ir būtent tų kelionių metu paslapčia fiksavo Vytaro ir Martyno kalbos stilių, posakius, įpročius ir kuriozines situacijas. Taigi po „Šventos karvės“ peržiūros man kilo pagrįstas klausimas – nejaugi šie gerbiami žiniasklaidos darbuotojai iš tiesų yra tokie baisūs keikūnai? Negražu, oi negražu. Blogas pavyzdys jaunesniems filmo žiūrovams (N-16) ir neskanus ingredientas inteligentiškam kino vertintojui.
Reklamuodamas savo filmą režisierius Donatas Ulvydas lyg koks politikas per rinkiminę kampaniją pažadėjo žiūrovams: „Humorą ir gerą nuotaiką garantuojame.“ Ir galiausiai šį pažadą įvykdė – „Šventa karvė“ iš tiesų yra linksmas filmas, verčiantis ne tik šyptelėti, bet ir nevaldomai nusikvatoti. Tačiau ne visi juokeliai ir ne visos humoristinės scenos yra skoningos. Ausį labai rėžė nesibaigianti ir beveik nemotyvuota rusiškų keiksmažodžių gausa. Ypač ištęsta, nejauki ir netgi vulgari pasirodė dviejų draugų „šikimo“ pakelėje scena, vainikuojama simboliniu draugų susitaikymu sutartinai pasivalant sėdynes. Galbūt tokiu storžievišku humoru filmo kūrėjai norėjo kiek „atskiesti“ visus tuos gražius vaizdus ir jaudinančius draugystės patvirtinimus, visus tuos prisipažinimus ir susikabinimus už rankų?
Astos Martinonytės nuotrauka
Itin didelį šmaikštumo indėlį „Šventai karvei“ suteikė jaunasis indų aktorius Mohitas Agarwalas, vaidinantis hiperaktyvų, super linksmą, super teigiamą Vasu, vis mėginantį įdiegti santūriesiems lietuviams indiško jausmingumo ir ekspresijos. Kaip jau žinome iš Vytaro Radzevičiaus ir Martyno Starkaus kelionių serijų, jų humoras pasižymi santūria kūno kalba. Vyrai dažnai juokauja išlaikydami rimtus veidus ir tik šelmiški žiburiukai akyse išduoda sakomo teksto intencijas. Sugretinus du gana skandinaviškos išvaizdos šviesiaplaukius baltaveidžius lietuvius ir gestikuliuojantį, nuolat besišypsantį tamsiaodį juodaplaukį Vasu atsiranda tikrai juokingas kontrastas, leidžiantis filme varijuoti temperamento ir kultūrinių skirtumų temomis.
Kaip jau minėjau, „Šventoje karvėje“ lietuvių keliauninkai yra pateikiami nauju amplua. Ypač šauniai Indijos ašramo scenose atrodo Vytaras Radzevičius. Paslaptingai tylus „Didelis baltas vyras“, kaip jį čia vadina indai, nuo ryto iki vakaro medituoja, bendrauja su vietiniais ir laukia nušvitimo. Apsirengęs plevenančiais indiškais drabužiais, ant kaklo užsimetęs ryškiaspalvius šalius ir gėlių vainikus Vytaras atrodo iš tiesų didingai ir kaip niekad žavingai. Martynas Starkus savo išvaizda filme nelabai skiriasi nuo įprasto savo įvaizdžio ir tiktai gausiai „besiraitantys“ iš jo lūpų keiksmažodžiai atskleidžia naująjį žurnalisto veidą.
Nors keliautojai Vytaras ir Marčius šioje juostoje kiek kitokie, tačiau jų gerbėjai filme aptiks ir pagrindinius jų dokumentinių kelio filmų atributus – seną, juokingą automobilį su „šventos karvės“ skulptūrine platforma ant stogo ir Vytaro kulinarinį šou nuošalioje Indijos provincijoje, lauko užeigėlėje. Tiesa, čia dar trūksta emigrantų iš Lietuvos, tačiau juos šioje egzotiško krašto aplinkoje „atstovauja“ filmo rėmėjų prekiniai ženklai, stambiu planu parodomi ant pirkinių maišelio bei alaus butelių.
Astos Martinonytės nuotrauka
Nors „Šventa karvė“ yra skirta šių žinomų Lietuvos keliautojų nuotykiams parodyti, tačiau būtent herojus indas Vasu filmui suteikia reikiamos kibirkšties ir neleidžia užstrigti nesibaigiančiame Vytaro ir Marčiaus santykių aiškinimesi. Kaip jau minėjau, herojų dialogai yra parašyti gana tikroviškai, tačiau dėl siužeto turiu keletą pastabų. Filmo istorija labai paprasta – Martynas atvyksta į Indijos ašramą išgelbėti nušvitimo siekiantį Vytarą ir parvežti į tėvynę. Didžiausia intriga vyksta iki tos vietos, kada abu draugai pagaliau atsiduria automobilyje, riedančiame į Delio oro uostą, o truputį vėliau prie jų prisijungia linksmasis Vasu. Va čia didieji fabulos vingiai ir baigiasi. Be pasiklydimo, automobilio praradimo ir atgavimo iš naujo, daugiau nieko naujo neįvyksta. Vietoje to esame priversti klausytis ir stebėti nesibaigiančius lietuvaičių kivirčus ir samprotavimus apie gyvenimą, galiausiai baigiamus kokia kandžia replika ar keiksmu. Režisieriaus išgirtas scenaristas Jonas Banys šiose filmo vietose galėjo sugalvoti ir daugiau nutikimų – dar kokį nors pakeliui nutinkantį įvykį, įdomią pažintį ar ekstremalų išgyvenimą.
Apibendrindama įspūdžius iš naujausio Donato Ulvydo ir jo komandos filmo „Šventa karvė“, norėčiau sudėlioti atmintyje išlikusius jo pliusus ir minusus. Išskirčiau tris neigiamus juostos aspektus: nemotyvuotai didelę keiksmažodžių gausą, ištęstą ir neskoningą „šikimo“ sceną bei vietomis silpnoką Radzevičiaus vaidybą. O štai pozityvių elementų paminėčiau kur kas daugiau. „Šventoje karvėje“ žavi visomis vaivorykštės spalvomis žėrinti egzotiškoji Indija, juokingi kultūriniai skirtumai, veiksmo dinamika, kuriozinės situacijos ir pagrindinius vaidmenis atliekantys simpatiški Lietuvos keliautojai bei charizmatiškasis indų aktorius. Filmo nešama žinutė yra paprasta ir pozityvi: draugystę reikia puoselėti ir branginti, net jeigu dėl draugo tektų nusidanginti ir į kitą pasaulio kraštą.
Filmo anonsas: