Cloud Production archyvas
Šiemet festivalis „Kino pavasaris“ žiūrovus džiugina gausybe nacionalinio kino premjerų, tarp kurių – ir teatro dramaturgės bei kritikės, poetės, audiovizualinės poezijos grupės „AVaspo“ vokalistės Gabrielės Labanauskaitės debiutas didžiajame ekrane – trumpametražis vaidybinis filmas „Tuštumos kilpos“. Dramaturgė yra filmo scenarijaus autorė ir viena iš režisierių, besidalinanti šias pareigas su Adomu Jablonsiu, kuris yra ir šio filmo operatorius. „Cloud Production“ kompanijos prodiusuoto ir platinamo filmo premjera jau įvyko, bet žiūrovai jį išvysti dar turės galimybę balandžio 1 ir 3 dienomis kartu su kitais naujais lietuvių trumpametražiais filmais.
Kaip teigia filmo režisierė, „Tuštumos kilpos“ – tai vizualus eilėraštis, kurio verbali kalba išversta į kinematografijos kalbą. Filmo metafora simbolizuoja užmirštus pasąmonės kambarius, į kuriuos kiekvienas žmogus užsuka savo prisiminimuose ar sapnuose. Kartais į šias slapčiausias teritorijas nepavyksta patekti su jokiais raktais, kartais – durys atsidaro savaime. Norėdami sužinoti kaip gimė šio filmo idėja ir kaip teatro dramaturgė atsidūrė kino pasaulyje, pakalbinome „Tuštumos kilpų“ kūrėją G. Labanauskaitę.
Savo poeziją dažnai išreiškiate audiovizualiniais kūriniais. Kodėl su žiūrovais komunikuojate tokia forma? Kuo ji paveikesnė už, pavyzdžiui, tekstą, rašytinį žodį?
Savo kūrybą geriausiai įsivaizduoju išreikštą simbiozėje su kitais menais, todėl rašydama visada pagalvoju, kokia forma įsivaizduočiau eilėraščio pristatymą – ar jis bus išdainuojamas, ar tai bus performanso dalis, o gal net slemo skaitymams skirtas ketureilis. Kiekviena skirtinga pristatymo forma reikalauja ir skirtingo turinio. Man, asmeniškai, patinka atsiveriančios skirtingos dimensijos, kai prie teksto prisijungia ieškojimo eksperimentai. Kartu su audiovizualinės poezijos grupe „AVaspo“ išbandėme daug teksto ir tarpdisciplininių menų apjungimo galimybių: šokio spektaklių, performansų, instaliacijų, klipų, koncertų, netgi keliaujančių pasirodymų po periferines Vilniaus vietas krovininiame sunkvežimyje.
Be poezijos, esate dar ir teatro dramaturgė bei kritikė, dabar debiutuojanti ir kaip kino režisierė, scenaristė. Kuo teatras ir kinas panašūs ir kokie didžiausi jų skirtumai?
Kinas ir teatras panašūs, nes kuria fikciją, specifinius pasaulius, atspindinčius arba neigiančius mūsų realybę. Skiriasi šių pasaulių kūrimo priemonės ir įgyvendinimo būdai. Spektaklis vyksta gyvai „čia ir dabar“, o filmas jau yra užfiksuotas kadaise buvęs veiksmas, kuris pateikiamas esamuoju laiku. Teatras yra tam tikri butaforiniai namai, į juos žiūrovai ateina. Kinas filmavimo metu nuolat keičia lokacijas, tik galutinis rezultatas parodomas kino teatruose.
Galbūt kinas nuo teatro labiausiai skiriasi tuo, kad kino srityje pastebiu daugiau perfekcionistų – kiekviena padaryta klaida, kiekvienas iki galo neužbaigtas techninis ar kūrybinis darbas gali brangiai kainuoti – tenka perfilmuoti sceną, papildomai mokėti už aparatūrą, darbo valandas ir t. t. Teatre į tam tikrus dalykus kartais numojama ranka – šiandien pavyko prasčiau, bet rytoj pavyks geriau ir tai nieko tokio. Tačiau abu – tiek kino, tiek teatro pasauliai, man yra be galo žavūs.
Iš kur gimė „Tuštumos kilpų“ filmo idėja? Kas Jus įkvėpė?
„Tuštumos kilpos“ gimė pagal mano parašytą eilėraštį, kalbantį apie sielos kambarius, kuriuose nuolat apsilankome melancholijos būsenose. Labai aiškiai įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti ekranizacija, kas joje galėtų vaidinti, kokios atmosferos mums reikia. Turėdama aiškią idėją, eilėraštį paverčiau scenarijumi, o susipažinus su operatoriumi Adomu Jablonskiu tapome šio užmojo įgyvendintojais ir režisieriais. Adomas man yra nuostabus atradimas – manau, kad esame vienas kitą papildančios pusės. Jei nebūtų bent vieno iš mūsų, filmo nebūtų buvę. Apskritai, labai džiaugiuosi mūsų kūrybine komanda – su tokiu nuoširdžiu, pasiaukojančiu ir užsidegusiu kolektyvu jau seniai neteko dirbti.
Kodėl pasirinkta tokia filmo forma – pasakojimas vyksta be dialogų, skambant tik muzikai? Juolab, kad ankstesniuose Jūsų audiovizualinės poezijos video darbuose žodžiai yra esminiai, net svarbesni už vaizdą?
Labai dažnai verčiant literatūrinį tekstą į kitą kalbą, nuskurdiname originalą, ypač, jeigu yra verčiama poezija. Kalbos subtilumą, potekstes, sintaksės ir kitus niuansus ne kiekvienam vertėjui pavyksta atskleisti, jeigu jis pats netampa kūrėju. Tačiau tokiu atveju mes turime jau kitą eilėraštį. Todėl šį kartą norėjosi išreikšti eilėraštį neverbaline kalba. Tokiu universaliu būdu, kuris be vertimo būtų suprantamas ir Afrikoje.
Ar jau gvildenate naujas kūrybines idėjas, susijusias su kinu?
Taip, naujos idėjos jau gyvena, knibžda ir spiečiasi galvoje. Kol kas didžiausias išbandymas – jas apraminti. Norisi kad ir rytoj pulti filmuoti naujo, jau šiek tiek ilgesnio filmo, tačiau, kaip sako viena žinoma kinematografijos legenda, kinas – kantriųjų menas. Tad tenka mokytis planuoti ir laukti.