Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Praėjusią savaitę Šarūnas Bartas savo naujausią juostą „Ramybė mūsų sapnuose“ („Peace To Us In Our Dreams“) pristatė Batumio nepriklausomo kino festivalyje (Gruzija) ir laimėjo geriausio režisieriaus prizą. O festivalyje „Kinošok“ (Anapa, Rusija) Š. Bartas pagerbtas specialiu kino spaudos prizu „Už bebaimę išpažintį“. Pagrindinėje „Kinošok“ konkursinėje programoje rodytos dramos operatoriui Eitvydui Doškui įteiktas Aleksandro Kniažinskio prizas už geriausią operatoriaus darbą.
Kol Š. Bartas su naujausiu kūriniu sėkmingai keliauja po pasaulį – praėjusią savaitę režisierius susitiko su San Paulo kino festivalio (Brazilija) žiūrovais, o kitą savaitę „Ramybė mūsų sapnuose“ bus rodoma Haifos kino festivalyje (Izraelis) – Lietuvos kino teatrai taip pat ruošiasi premjerai, kuri įvyks spalio 9 d.
Dalijamės pirmaisiais mūsų šalies kino kritikų komentarais.
Kino kritikė Neringa Kažukauskaitė
Naujausioje Šarūno Barto juostoje išsaugoma viena labiausiai brangintų jo filmų savybių – jie tiesia trapią jungtį link mūsų pačių: mūsų skaudulių, baimių, abejonių, nusivylimo ir kitų išgyvenimų. „Ramybė mūsų sapnuose“, gal kaip joks kitas šio režisieriaus filmas, skausmingai klausia: „Kieno suma mes esame?“, cituojant jo bičiulio, garsaus prancūzų režisieriaus Leos Carax‘o taiklų ir poetišką tekstą apie Š. Barto kiną. Neskubus filmo „Ramybė mūsų sapnuose“ ritmas verčia mus žiūrėti ir pagaliau pamatyti šalia esančius, skaityti jų veidus, išgirsti jų balsus ir mintis. Asketiški, tyri vaizdai naujausiame Šarūno Barto filme nufilmuoti su nekalbaus poeto dėmesingumu ir santūrumu ilgam išlieka atmintyje ir nepaleidžia.
Filmo anonsas:
Kino kritikas Narius Kairys
Filmas neturėtų pasirodyti kažkuo išskirtinis tiems, kas yra gerai susipažinęs su Š. Barto kūryba – naudojami panašūs ala čechoviški dramaturginiai sprendimai, gilinimąsi į žmonių degradacijos sluoksnius, aptariama jaunystė, kaip tam tikras nekaltumo, naivumo laikas žmogaus gyvenime, ir pan. Režisierius neslepia autobiografinių elementų filme, tačiau bando išlaikyti distanciją, pasitelkdamas kiną kaip meną, o ne dokumentą. Moterys filme trapios, kamuojamos egzistencinių klausimų, tačiau režisieriaus vaidinamas asmuo įkūnija visažinę patriarchalinę šeimos galvą, gebančią ne tik išklausyti, bet ir dosniai dalinti „gyvenimiškos išminties“ patarimus. Kita vertus, žvelgiant į lietuviško kino kontekstą, nėra abejonių, kad filmas visa galva lenkia paskutinius kino ekranuose pasirodžius filmus savo meistryste, kino pajautimu ir temos aktualumu.
Kino istorikė Lina Kaminskaitė–Jančorienė
Pirmiausiai šį filmą vertinu lietuviškojo kino kontekste. Žiūrint filmą išsyk atsikvėpiau, tarsi palengvėjo, jog po ilgo laiko gali matyti meistriškai (amato prasme) sukurtą kūrinį. „Raštingas“ filmas įtikino kuriama realybe, į kurią galėjau įsitraukti be nuolaidų (ir tas, ir anas blogai, bet…). Tai kamerinis filmas, kuriame pagrindinis dėmesys sutelktas į veikėjų būsenas (saviapgaulę, baimių neigimą ir iš to kylančias (ne)įtampas). Kitaip tariant apie tai, kas mums visiems būdinga. Beje, labai patiko operatoriaus Eitvydo Doškaus kameros darbas, jo pasirinktas vizualinis sprendimas – organiškas ir padedantis sukurti trapią filmo atmosferą.
