Kūrybinės grupės archyvas
Clotilde Solange Rigaud – Lietuvoje namus radusi prancūzė, čia baigusi muzikinio teatro studijas ir kurianti vaidmenis, dainas, projektus ir, svarbiausia, gyvenimą. Kalbamės su kūrėja apie „Scanoramoje“ pasirodysiančią Austėjos Urbaitės premjerą „Tiltai“, kurioje Clotilde suvaidino pagrindinį, Olivijos, vaidmenį, filmo kelionę, lietuvišką kiną ir kūrybą, kuri Clotildai, rodos, neturi nei pradžios, nei pabaigos.
MP: Jau septintus metus gyveni Lietuvoje, kaip viskas susiklostė, kad čia atsidūrei? Ar patinka Lietuvoje gyventi?
CR: Gyvendama Prancūzijoje, visuomet žinojau, kad noriu būti šalia kino, dirbti kine, tai mano aistra ir pašaukimas, tačiau montažo mokslai, kuriuos studijavau Paryžiuje, man nepatiko. Sykį sutikau Prancūzijoje lietuvaitę, kuri tapo mano geriausia drauge, ji mane ir pakvietė atvykti į Lietuvą. Vos išlipusi iš lėktuvo, pačią pirmą minutę supratau, kad čia – mano vieta. Lietuvoje man patinka autentika, žmonių originalumas ir gamta.
MP: Minėjai, kad seniai jautei, jog nori dirbti kine, sakyki, kokie pirmieji žingsniai kine, nuo ko viskas prasidėjo?
CR: Dar mokykloje lankiau įvairiausius kino ir dramos būrelius, šiek tiek režisavau, žiūrėjau daug filmų, viskas labai patiko ir kuomet pradėjau studijuoti Paryžiuje, kinas dar labiau įtraukė. Po to sekė praktika montažo įmonėje, vaidybos studijos ir tada – Austėjos Urbaitės skambutis su klausimu, ar galėsiu vaidinti jos kuriamame filme „Etiudas“.
MP: Esi baigusi muzikinio teatro studijas Vilniaus kolegijoje, tačiau aktorių Lietuvoje – didžiulis perteklius. Kaip sekasi realizuoti save, prancūzaitę aktorę, negimtoje šalyje?
CR: Kine aš po truputį, po žingsnelį save realizuoju, tačiau su teatru – kur kas sunkiau. Dažnai gana skeptiškai žiūrima į mano tautybę ir akcentą, nors dauguma tuo ir žavisi, retai kuris režisierius priima mane tokią, kokia esu – su karštu temperamentu ir išsiskiriančiu akcentu. Išties, Vilniaus kolegija man suteikė galimybę įgyti patirties scenoje, tačiau muzikinio teatro atlikėjų paklausa Lietuvoje labai nedidelė. Todėl, kaip ir dauguma aktorių, esu laisvai samdoma menininkė, dainuoju, kuriu menu sintezes, įvairius projektus, netgi fotosesijas. Išties, pati kuriu sau darbo vietą. Esu kūrėja įvairiomis prasmėmis ir labai noriu veikti bei kurti, o ne laukti tinkamų progų ir man palankių galimybių, nes jaučiu, kad pati labai daug ką turiu pasakyti pasauliui, pati noriu kurti filmus, augti kine. Ateityje planuoju išvažiuoti bent kurį laiką į Londoną bei Paryžių ir ten realizuoti save kaip aktorę ir dainininkę, patirti naujus potyrius bei įvairovę mene.
asmeninis archyvas
MP: Kuo tau svarbus kinas? Kodėl patinka jame vaidinti? Kokie tavo, kaip aktorės, darbo principai?
CR: Man kinas brangus tuo, kad jame randu tai, kas tikra, jis yra mano variklis ir spyris eiti pirmyn. Išties, jei filmas man svarbus, darbui jame atsiduodu 300% ir dirbu nuoširdžiai bei įdėdama daugybę jėgų, labai mėgstu įsigilinti į kiekvieną personažo detalę, į jo istoriją, aš tuo degu. Kine labai svarbus minimalizmas, kiekviena mimika bei emocija ir man be galo patinka ties šituo dirbti.
MP: Šalia vaidybos, dar užsiimi ir pedagogika, ką dėstai, kaip sekasi?
CR: Iš tikrųjų, labai mėgstu dėstyti, o viskas prasidėjo nuo to, kad sukūriau savo mažą privačią mokyklėlę, kurioje dėstau prancūzų kalbą tiek suaugusiems, tiek vaikams, be to, dar pradėjau mokyti visai mažus vaikus „Mažųjų valdų“ mokyklėlėje. Mes žaidžiame, interaktyviai mokomės, kalbamės prancūziškai ir atradinėjam pasaulį. Man patinka dėstyti, nes tai yra dalis kūrybos, dalis vaidybos (turiu būti „mokytoja”), tačiau tai yra tik maža mano kūrybinio pasaulio ir pašaukimo dalis, manau, kad ateityje norėsiu dėstyti ir kitus dalykus. Noriu padėti žmonėms augti ir būti savimi.
MP: Pakalbėkime apie „Etiudą“ – Austėjos Urbaitės filmą, kuriame tu vaidinai. Ką išsinešei iš filmo, koks jis tau atrodo dabar, praėjus keliems metams?
CR: Įdomiausia tai, kad prieš šį filmą asmeniškai susipažinau su Jonu Meku ir jo kūryba man tapo labai brangi, nors aš dar net nežinojau, kad filmuosiuosi „Etiude“, kuris ir yra paremtas Jono Meko apsakymu „Etiudas“. Labai patiko šis apsakymas, vos gavusi pasiūlymą, sutikau net neabejodama ir ligšiol esu laiminga, kad mano pirmoji patirtis kine buvo būtent tokia, labai atitikusi tuometinį mano vidinį pasaulį. Gavau nuostabias pamokas, kaip vaidinti prieš kameras, kaip elgtis filmavimo aikštelėje, kaip dirbti su scenarijumi, daug davė ir partnerystė su Simonu Storpirščiu. Viskas buvo be galo nauja, bet patiko neapsakomai, ypač Austėjos supratimas ir požiūris į kiną, poetiškumas ir subtilumas bei viso to detalumas, kuris yra labai artimas man, nes pati megstu dirbti ir gilintis į kiekvieną detalę. Kai sužinojau, kad vaidinsiu, iškart susigyvenau su savo personažu, pajutau scenarijaus esmę ir visa tai be galo pamilau.
MP: Austėjos Urbaitės filmas „Tiltai“ – „Scanoramoje“ pasirodysianti premjera, kurioje tu atlikai pagrindinį vaidmenį. Papasakok plačiau, kaip sekėsi dirbti ties šiuo filmu, ką tau jis reiškia?
CR: Man šis filmas labai brangus, nes aš tiek pat ilgai dirbau ties juo, kaip ir jo režisierė Austėja Urbaitė. Tai turėjo būti jos diplominis darbas, per pusantrų metų parašėme scenarijų, tikėjomės gauti finansavimą, tačiau jo negavome. Tuomet filmavome labai trumpą filmo versiją „Ina“ ir tik po pusmečio pradėjome filmuoti „Tiltus“. Darbas su šiuo filmu buvo nelengvas, bet labai įdomus ir smagus ir daug ko išmokęs. Kelionė su filmu išties buvo lėta ir ilga kaip meditacija, kaip ilga, srauni upė, kuria per visus etapus plaukiau ir aš – nuo scenarijaus kūrimo iki dubliavimo studijoje, todėl labai džiaugiuosi, kad šios kelionės pabaiga – filmas kino ekranuose ir labai jo laukiu. Dubliavimas studijoje buvo ypač smagus – man be galo patiko įgarsinti Oliviją, patirti iš naujo visą jos istoriją, gilintis į kiekvieną frazę ir balso subtilybes, balso toną, „mimiką“ ir net balso drebėjimą.
MP: Kokia tau tai buvo patirtis? Kokia tavo suvaidinta Olivija?
CR: Iš tikrųjų, šiame filme turėjo vaidinti lietuvaitė, bet režisierė perrašė scenarijų ir pakvietė vaidinti mane. Visuomet prisiminsiu akimirką, kuomet susitikome su Austėja Urbaite pasikalbėti, ji pradėjo pasakoti apie savo diplominį darbą „Tiltai“, o aš giliai viduje be galo troškau vaidinti tame filme, ji, matyt, pajutusi mano norą, pasakė: „Tau taip tinka raudonas paltas (tądien buvau juo apsivilkusi), o mano herojė bus irgi taip apsirengusi, gal man pakviesti vaidinti tave?“ . Manoji Olivija išgyveno panašią meilės istoriją, kokią patyriau ir aš pati, o ir vertybės tiek mano, tiek Olivijos buvo labai panašios. Sunkiausia iššukis – filmavimai tarp miškų, plaukiojant baidarėmis, lapkričio mėnesį, kuomet buvo tik septyni laipsniai šilumos. Ir šitaip – penkios pamainos nuo ryto iki vakaro. Man tai buvo nemenkas, bet be galo smagi patirtis. Be to, sykį filmuojantis apsivertė baidarė ir teko patirti adrenaliną, stresą, o galiausiai – ir didelį džiaugsmą. Prieš šios scenos filmavimą, režisierė perspėjo, kad turime tik vieną bandymą ir man buvo be galo daug baimės – ir dėl šalčio, ir dėl vaidybos. Visai komandai būtent ši scena buvo sunkiausia ir ilgiausia, o aš tą akimirką pajutau nešanti didelę atsakomybę savo rankose, be galo smagus, tačiau baisus jausmas. O po pirmo bandymo filmuoti supratau, kad mums puikiai pavyko ir tai, matyt, buvo mano laimingiausia akimirka šio filmo kelionėje. Adrenaliną ir džiaugsmą sudėjus, finiše patyrėme nuostabius potyrius. Viskas buvo tikra, tačiau buvau tuo metu lyg ir transo būsenoje . Ši patirtis – pirmieji profesionalūs filmavimai, kurie ir toliau po „Etiudo“ mane vedė dar giliau į kino patirtis.
MP: Filme „Tiltai“ bandoma rasti tiltą tarp žmonių, koks tavasis tiltas, kurį tu atradai?
CR: Kalbant apie personažą, Olivijos tiltas – naujas savęs pamatymas ir supratimas, kad ji iš tiesų myli kitą filmo veikėją Matą. Ji išdrįso eiti tiltu su tuo žmogumi ir nebebijoti, nusprendusi gyventi čia ir dabar. O mano atrastas tiltas – irgi būti čia dabar nebijant ir negalvojant, kur būsi ateityje, su kuo būsi, ką veiksi. Žinoti, kad esi čia ir dabar, gyveni tuo kas akimirką, su tais žmonėmis, kurie tave pradžiugina. Šis filmas man buvo lyg terapija, po kurios išmokau – būtina nepamiršti būti čia ir dabar ir visada peržengti savo baimes, rizikuoti. Be to, tiltu galėčiau pavadinti ir ryšį su filmo komanda, su scenarijumi, net su savo personažu Olivija, nes ją labai pamilau.
MP: Ar vaikštai tais tiltais dabar? Ar būni čia ir dabar, ar išdrįsti nebebijoti?
CR: Taip, dabar aš daug ties tuo dirbu, nebebijau, kas bus ateity ir gyvenu šia akimirka, judėdama tuo keliu, kuriuo noriu eiti. Kartoju sau – „Nebijok. Nebijok ir būk čia ir dabar“. Juk net paskutinė filmo frazė skamba kaip gyvenimo čia ir dabar liudijimas, kai vienas herojas klausia kito: „Ką tu darytum, jei tave po dviejų savaičių partrenktų autobusas?“ sulaukiama žvilsnio ir nedrąsaus atsakymo „Būčiau tik su tavimi”. Ir tai galioja visiems – reikia gyventi šia minute, ir suprasti, ko iš tiesų nori dabar. Ne rytoj, ne poryt, o dabar. Dabar daryti, eiti, veikti be jokios baimės. Šią tiesą man padėjo suprasti tiek šis filmas, tiek pats gyvenimas.
MP: O žiūrovai? Ką jie išsineš iš šio filmo?
CR: Dar nemačiau galutinio filmo varianto, todėl labai laukiu premjeros, tačiau tikrai žinau, kad žiūrovai iš kino salių išeis su viltimi, užduotais vidiniais klausimais „Nuo ko aš bėgu?“, „ Su kuo norėčiau bendrauti ir būti, ką norėčiau pasakyti ir kam šiandien, jei mirčiau rytoj?“, „Koks būčiau šiandien, jei žinočiau, kad rytoj manes nebebus?“. Esu tikra, kad žiūrovams patiks filmo jautrumas, poetiškumas ir šviesa. Na, dar ir aktoriai. (juokiasi)
MP: Filmas jau lapkričio 13 d. bus rodomas „Scanoramoje, sakyki, ko norėtumei palinkėti šio festivalio žiūrovams?
CR: Noriu palinkėti,kad kiekvienas rastų savo filmą, kad jų „nepersivalgytų“ , kad išgyventų kartu su filmais ir spėtų „gaudyti“ informaciją iš filmų. Ir, svarbiausia, kad pamatyti filmai įkvėptų vilties taip, kaip jos įkvėps „Tiltai“. Tegul ši „Scanorama“ užduoda naujus klausimus ir padeda judėti pirmyn savo gyvenimo bei kūrybos keliu.
Kalbino Meda Petrikaitė.