Propaganda kine: Holivudas Šaltojo karo metu

Holivudas po II pasaulinio karo

JAV po II pasaulinio karo gyveno ganėtinai gerai – ji nebuvo niekaip nuniokota, jos tik nedidelė dalis gyventojų žuvo kare, pokario laikotarpiu į ją suvažiavo daugybė imigrantų iš Europos. Todėl jau po kelerių metų ji tapo viena galingiausių šalių pasaulyje.

JAV industrija buvo tokia stipri, kad, pasak britų istoriko Roberto Payne`o, pusė pasaulio turto ir beveik du trečdaliai pasaulio mechanizmų buvo JAV rankose. Likęs pasaulis liko JAV industrijos šešėlyje.

Holivudas po II pasaulinio karo egzistavo kaip egzistavęs. Jis buvo nepriklausomas nuo valdžios, jam nereikėjo atsigauti po karo, studijos ar infrastruktūra nebuvo suniokota ar paveikta kūrėjų emigracijos. Taigi filmai buvo kuriami kaip ir anksčiau. Suvaidinęs tikrai nemažą rolę II pasauliniame kare, Holivudas galėjo atsipūsti ir pasidžiaugti savo indėliu.

Galingiausios tuo metu politinės šalies kino pramonė 1946 m. išgyveno pačius geriausius laikus. Tais metais žiūrovų skaičius ir gautas pelnas buvo didžiausi Holivudo istorijoje. Tačiau ilgai džiaugtis tokia situacija kino industrija negalėjo. Ji staiga pradėjo keistis. Vėliau tas laikotarpis tapo ir pačiu sudėtingiausiu.

Jau 1947 m. JAV pradėjo didėti televizijos įtaką, tad vis mažiau žmonių eidavo žiūrėti filmų į kino teatrus. Gaunamas pelnas pradėjo mažėti. Taip pat JAV vyriausybė įgyvendino antimonopolinius įstatymus, ir kino studijos nebegalėjo pačios tiek kurti filmus, tiek juos platinti ir rodyti išskirtinai savo kino teatruose. Tai garantavo didžiulį pelną, nes niekam nereikėjo mokėti už šias paslaugas. Tačiau JAV vyriausybė atskyrė šias tris kino pramonės sritis ir tai buvo nemažas finansinis smūgis kino studijoms. Taip pat jas alino ir darbuotojų streikai, padidėjusios filmų gamybos išlaidos, pasenusi „žvaigždžių sistema“ bei filmų eksporto į užsienio šalis problemos.

Galima išskirti tris priežastys, kodėl kino filmų eksportas į kitas pasaulio šalis pradėjo mažėti: pirma, dėl Šaltojo karo Holivudas laisvai negalėjo eksportuoti filmų į teritorijas, kurios buvo už Geležinės uždangos, o tai buvo didžiulė auditorija ir rinka; antra, dėl didelių tarifų ir dėl kitų protekcionistinių įstatymų Didžiojoje Britanijoje, Prancūzijoje ir Italijoje, kurios buvo pasiryžusios sustiprinti savo kino industrijas iki tokio lygio, kad Holivudas joms nekeltų didelės konkurencijos; ir trečia, didėjanti Didžiosios Britanijos finansų krizė. Jos rinka buvo svarbi dėl to, kad didžiausia dalis pajamų iš užsienyje rodomų filmų kaip tik ir įplaukdavo iš šios šalies. Todėl šalies finansų krizė smarkiai veikė ir Holivudo gaunamą pelną. Kad išgelbėtų rinką ir gaunamą pelną, Holivudo kompanijos Anglijoje net įkūrė ne vieną kino studiją bei statė filmus kartu.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

Šaltasis karas ir JAV kino pramonė

II pasaulinio karo meto Holivudo sukurti propagandiniai filmai buvo ženklus indėlis į karą ir šalies žmonių moralės palaikymą. Tuo metu užsimezgė stiprus bendradarbiavimas tarp kino industrijos ir vyriausybės. II pasaulinio karo metu valdžios ir Holivudo santykiai buvo patys geriausi visoje kino industrijos istorijoje. Tačiau Šaltasis karas jau buvo kitoks, ir Holivudo santykis su valdžia bei kino kūrėjų, kaip propagandistų, vaidmuo pasikeitė.

Šaltasis karas jau truku kelerius metus, kai Holivude pradėjo rastis ženklus kiekis filmų, atspindinčių šią temą. Per pirmus penkerius Šaltojo karo laikus buvo sukurta apie 70 antikomunistinių filmų.

Galima būtų teigti, kad svarbų vaidmenį, jog Holivudas pradėjo kurti antikomunistinius filmus, suvaidino ir Atstovų rūmų komitetas neamerikietiškai veiklai tirti (House Un-American Activities Committee, HUAC). Tai buvo JAV Atstovų rūmų komitetas, kuris tyrė įtarimus, susijusius su komunistine veikla JAV teritorijoje Šaltojo karo pradžioje.

Komitetas 1947 m. privertė atsiprašyti keletą didžiųjų Holivudo studijų vadovų už tai, kad jų kompanijos II pasaulinio karo metu sukūrė kelis prorusiškus filmus. Pasikeitus politinei situacijai, tie filmai buvo suvokiami kitaip nei anksčiau. Tai jau nebebuvo dramos apie karo sąjungininkus. Jie buvo suvokiamai kaip prorusiški ir prokomunistiniai. Galima paminėti keletą jų, pavyzdžiui, „Misija į Maskvą“ (Mission to Moscow, 1943), „Šiaurinė žvaigždė“ (The North Star, 1943) ar „Rusijos daina“ (Song of Russia, 1944).

„Warner Brothers“ kino studijos bendrasavininką Jacką Warnerį vieno komiteto posėdžio metu klausinėjo būsimasis JAV prezidentas ir tuometinis komiteto narys Richardas Nixonas. Jis kino pramonės šulo paklausė, kokius antikomunistinius filmus Holivudas sukūrė?

Industrijos magnatui teko gėdingai atsakyti, kad šiuo metu – nei vieno, tačiau pripažino, kad kaip tik dabar kuriamas filmas „Viktorui“ (To The Victor, 1948). Tai buvo filmas apie po karo Prancūzijoje likusį amerikietį, kuris įsimylį kalėjime įkalinto nacio žmoną.

R. Nixono apklausa nenuėjo veltui. Suprasdami, kad gali sulaukti dar daugiau nemalonaus dėmesio iš valdžios institucijų, kino pramonės atstovai suvokė, kad turi dėti daugiau pastangų palaikydami valdžios kovą su komunizmu bei kurti dagiau antikomunistinių juostų. Taigi tiek mažos, tiek didelės studijos pradėjo gaminti įvairaus tipo antikomunistinius filmus. Studijos vėl norėjo būti patriotiškos ir įtikti Vašingtonui.

Taip pat nereikia pamiršti jau anksčiau išvardintų faktorių, kad kino industrijai atėjo gana sudėtingas laikas, ir kino filmų gamintojai bei rodytojai buvo suinteresuoti, kaip pritraukti kuo daugiau žmonių į kino teatrus ir pasididinti pelną. Todėl neatsitiktinai susidėjus visos aplinkybėms pradėjo rastis Šaltojo karo kino juostos. Juk žiūrovams įdomiausi tie filmai, kuriuose rodoma ir analizuojama dabartinė visuomenės ar pasaulio situacija.

Daugiausiai buvo sukuriama tokių filmų, kuriose buvo aiški ir stipri antikomunistinė mintis. Kaip teigia Lawrence L. Murray, juos galima būtų apibūdinti kaip edukacinius/propagandinius, kuriuose supažindinama visuomenė su priešo (komunizmo) tikslais, tarptautinio šnipinėjimo technika, kuri turėjo pakenkti amerikietiškam gyvenimo būdui. Tokiuose filmuos buvo aiški gėrio ir blogio skirtis, šios dvi priešingos jėgos tarpusavyje kariavo mirtinoje kovoje. Dažna filmų koncepcija – SSRS kovoja už vergiją, o JAV – už laisvę, kurią palaiko normalūs, laisvai mąstantys ir laisvę mylintis Amrikos piliečiai. Kaip priešprieša jiems – Sovietų sąjungos gyventojai yra nemąstantys robotai arba maniakai, kurie visas savo idėjas įgyvendina meluodami ar sukčiaudami.

Šių filmų žinutė buvo aiški, lengvai suprantama ir eiliniam kino žiūrovui. Juose buvo parodoma tai, kas tuo metu buvo tik kalbama, taip pat juose puikiai atsispindi ir aplinka, kurioje buvo sukurti. Keletas filmų pavyzdžių: „Geležinė uždanga“ (The Iron Curtain, 1948), noiras „Aš ištekėjau už komunisto“ (I Married a Communist, 1949), „Mano sūnus Džonas“ (My Son John, 1952) ir kiti.

Be minėtos tematikos filmų, buvo dar kelios Šaltojo karo temos, kurios nuolatos pasikartodavo kuriamose juostose. Tai Vakarų pasauliui komunistų keliamas pavojus, kuomet jis infiltruojasi į valdžios institucijas, karinio konflikto grėsmė tarp Vakarų ir Rytų bloko valstybių, atominio karo baimė, Korėjos ir Vietnamo karai, grėsmė amerikietiškas gyvenimo būdui ir Šaltojo karo baigties galimybės.

Keletas filmų yra laikomi itin svarbiais Šaltojo karo metu sukurtų Holivude, tai Stanley Kramerio apokaliptinis filmas „Paplūdimyje“ (On the Beach, 1959) ir Johno Wayne`o apie Vietnamo karą „Žaliosios beretės“ (The Green Berets, 1968). Konfrontacinių filmai radosi net ir karo gale, kai jau buvo mano, kad gali jis baigtis. Tai Lietuvoje gerai žinomas trileris apie povandeninio laivo medžioklę „Raudonojo Spalio medžioklė“ (The Hunt for Red October, 1990) bei „Nėra išeities“ (No Way Out, 1987).

Įdomu faktas, kad kuriant Šaltojo karo filmus „prisidėjo“ ir FTB (Federalinis tyrimų biuras). Jie sekė Holivude dirbančius asmens, tarp jų buvo ieškoma komunistų. FTB indėlis buvo savotiškas, jie padėdavo kurti filmus, kuriuose FTB vaizduojama kaip Amerikos gynėja ir gelbėtoja. Tarp jų buvo ir laimėjusių „Oskarą“, kaip dokumentinis filmas „Apgavikai“ (The Hoaxters, 1952) ar „Buvau komunistu dirbdamas FTB“ (I Was a Communist for the FBI, 1951), kuris buvo nominuotas „Oskarui“.

Šnipai kino filmuose

7 dešimtmetis Šaltojo karo istorijoje gausus svarbių įvykių. Pradėta statyti Berlyno siena, 1962 m. įvykusi Karibų krizė, kurios metu vos nebuvo panaudotas atominis ginklas, dešimtmečio gale – SSRS invazija į Čekoslovakiją, Vietnamo karo pradžia, taip pat žvalgybinio JAV lėktuvo U2 numušimas virš SSRS teritorijos ir vėliau sekusios pasekmės.

Neabejotinai visi šie įvykiai turėjo įtakos šnipų žanro filmų bumui. Tuo metu suklestėjo taip vadinama „Šnipų manija“ (Spy mania) – jos metu atsirado daugybė filmų, TV serialų (pavyzdžiui, „Ieškokite Gudručio“), žaislų vaikams ar romanų šia tema. Tokį didelį šnipų kultūros „sprogimą“ Vakaruose galima aiškinti ir tuo, kad jie didžiąja dalimi išpildė visuomenės norą pamatyti nematomą ar paslėptą Šaltojo karo pusę.

Tuo laikotarpiu kinas jau stipriai konkuravo su televiziją, tad jam reikėjo įdomių ir dideles auditorijas į kino teatrus pritraukiančių filmų. Įdomu tai, kad, nors ir Šaltasis karas ir buvo šių filmų atsiradimo priežastis, daugelyje jų jis tebuvo tik neakivaizdi įvykiu priežastis ir šešėlis.

Šnipinėjimo dramose buvo rodomi Amerikos agentai ir paprasti žmonės, kurie kovoja su komunistų šnipais. Tai leido žiūrovams „susipažinti“ su vykdoma vidaus ir išorės saugumu. Vienas tokių pavyzdžių – Haroldo Schusterio filmas „Saugumo rizika“ (Security Risk, 1954). Jame atostogaujantis FTB agentas apsaugo mirusio branduolinės fizikos darbuotojo dokumentus, kad šių nepavogtų sovietų šnipas.

Šio žanro filmus kūrė ne tik Holivudo režisieriai, bet taip pat ir britų režisierius Alfredas Hitchcockas. Ne vienas jo ankstyvosios kūrybos filmas buvo apie šnipus ir šnipinėjimą „Žmogus, kuris žinojo per daug“ (The Man Who Knew Too Much, 1934), „Slaptasis agentas“ (Secret Agent, 1936), „Liūdnai pagarsėjęs“ (Notorious, 1946) bei vienas geriausių režisieriaus darbų, kuriame nelaimingas Niujorko reklamos agentas patenka į šnipų žaidimus: užsienio žvalgai supainioja jį su Amerikos kontržvalgybininku ir nori nužudyti. Bėgdamas nuo persekiotojų, herojus, padedant žaviai agentei, įveikia tūkstančius kilometrų „Į šiaurę per šiaurės vakarus“ (North by Northwest, 1959) bei kiti.

Be abejo, dar prieš atsirandant Džeimso Bondo personažui JAV kine buvo sukurtas ne vienas filmas, kuriame buvo įsimintinų šnipų personažų. Galima būtų paminėti kelis. Tai trileris „Diplomatinis kurjeris“ (Diplomatic Courier, 1952), kuriame užsislaptinęs šnipas Maikas Kelis ieško detalių Rusijos invazijos į Jugoslaviją dokumentų, ar pagal tikro ir vieno žinomiausių II pasaulinio karo šnipo „Eliza Bazna“ istoriją sukurtas filmas „Penki pirštai“ (Five Fingers, 1952).

Pats žinomiausias ir svarbiausias šnipas, atsiradęs Šaltojo karo metu, be abejo, buvo Džeimsas Bondas. Iano Felmingo romanuose jis buvo tik nežymus instrumentas, kovojantis su komunistais. O kino ekrane – viskas pasikeitė. Jis tapo savotiška slaptųjų šnipų ikona, kovojantis su tarptautiniu nusikaltėliu tinklu „SPECTRE“, SSRS slaptosiomis tarnybomis ar „SMERŽ“.

Kurdamas Džeimsą Bondą Ianas Flemingas net nenumanė, koks bus svarbus šis personažas tiek kino istorijoje, tiek populiariojoje kultūroje. Rašytojas sukūrė stilinga, agresyvų, intriguojantį, elegantišką, mergišių personažą, kuris pritraukė ir pritraukia dėmesį net praėjus 50 metų po knygų ir filmo pasirodymo visame pasaulyje.

Džeimso Bondo filmų seriją ir patys filmai tuo metu sulaukė didelio populiarumo ir atnešė kino studijoms didžiulį pelną. Žmonėms buvo įdomu žiūrėti dėl juose esamo veiksmo, dinamiško scenarijaus, kuomet pagrindinis herojus, gelbėdamas pasaulį, pats turi išsigelbėti iš sudėtingos situacijos, gražių mašinų ar garsių aktorių. Galiausiai Džeimso Bondo filmai padarė nemažą įtaką vėliau kuriamiems šnipų filmams.

Holivude sukurtos komedijos, meilės istorijos, miuziklai, trileriai, šnipų, dokumentiniai ir mokslinės fantastikos filmai suvaidino svarbų vaidmenį – supažindino visuomenę su JAV didžiausiais Šaltojo karo priešais. Dažniausiai tai buvo komunizmas ir jo keliama grėsmė nacionaliniam saugumui. Taipogi Holivude kurti Šaltojo karo filmai kėlė amerikiečių patriotinius jausmus ir pasididžiavimą savo šalimi.

Dar vienas svarbus Holivude sukuriamų filmų aspektas buvo tai, kad jie skleidė liberalųjį kapitalizmą ir amerikietišką gyvenimo būdą visame pasaulyje. JAV buvo didžiausia kino filmų eksportuotoja viso konflikto metu, todėl galėjo lengvai skleisti ir propaguoti savo nacionalines idėjas už jos ribų. Tai buvo svarbu, nes Šaltasis karas apėmė visas gyvenimo sritis – jo metu buvo kovojama visais įmanomais būdais, stengiantis įrodyti, kad Vakarų ar Rytų blokas yra pranašesnis ir pirmesni.

Taigi ilgiausiame istorijoje tarptautiniame propagandiniame kino kare kovojo JAV ir SSRS kino industrijos. Tačiau dėl SSRS kino industrijos ypatybių, ji neturėjo jokių galimybių laimėti šio karo. Sukuriamų filmų kokybė buvo prasta, jų nebuvo įmanoma plačiau eksportuoti į pasaulį ir taip daryti stiprios ideologinės įtakos.

KINFO projektą „Propaganda kine“ remia: