Propaganda kine: Rusija atsimena karą – istorijos politika Rusijos kine

Rusija gręžiasi į savo istorinę atmintį ir naudoja ją indoktrinuodama savo piliečius. Šlovindama didžios Rusijos valstybės praeitį, ji skatina Rusijos visuomenės patriotinius jausmus, meilę ir pagarbą tėvynei, tuo pačiu nukreipdama jų emocijas prieš kapitalistinius ir nacistinius Vakarus. Rusija suvokia, kad istorinė atmintis ir jos formos priklauso nuo valstybės politikos. Istorijos politikai formuoti yra pasitelkiama ir filmų industrija. Juose propaguojamos vadinamosios grynai rusiškos vertybės, sudarančios pagrindą to, ką Vladimiras Putinas pavadino Rusijos idėja, t. y. patriotizmas, kolektyvizmas ir solidarumas, galybė (stipri didžioji valstybė) ir valstybininkiškumas, visada teikiantis prioritetą valstybei.

Filmai Rusijoje tarnauja kaip priemonė skleidžiant valstybinę propagandą. Juose skleidžiamos idėjos jau egzistuoja žmonių sąmonėje, todėl daug pastangų dėti nebereikia. Kino kūrinys net nebūtinai turi būti propagandinis, tačiau jei žiūrovas nebus kritiškas, jis matys tai, ką nori matyti, jo interpretacija bus tokia, kokios nori Rusijos vyriausybė. Todėl šiame kontekste kalbame apie įtvirtinimą to, kas jau egzistuoja. Ir štai peržvelgę Rusijos kino kūrybą matome, kad ruso sąmonėje labai svarbus yra karo įvaizdis. Išėmus karo tematiką, būtų sunku įsivaizduoti rusų tautą. Tai jiems natūrali būsena ir šitai pastebime visoje Rusijos kultūroje, net tik filmuose, bet ir literatūroje, muzikoje. Rusams karas, nors ir liūdnas ir tragiškas, tačiau be viso to, jam jaučiama tam tikra nostalgija, jis suvienija rusų tautą, išryškina meilę tėvynei ir artimui, perskyra tarp gyvenimo ir mirties pabrėžia svarbiausias vertybes dėl kurių kovojama.

Rusijoje centriniu kultūriniu mitu išlieka Didysis tėvynės karas, kuris traktuojamas kaip Rusijos pergalė. Rusijoje išleista nemažai filmų, atskleidžiančių šią svarbią ruso sąmonei temą. Tokių filmų kūrimas ypač suintensyvėjo pastaraisiais metais. Tuo labiau, kad 2015 m. Rusija minėjo Antrojo pasaulinio karo pabaigos 70-metį. Ta proga yra išleidžiamas bendras filmas su ukrainiečiais „Mūšis dėl Sevastopolio“ („Битва за Севастополь”). Daugiausia abejonių kilo dėl filmo pavadinimo. Tiesa, originalus pavadinimas buvo „Nepalaužiamoji” („Незламна”) ir pats siužetas vystosi apie sovietų armijos snaiperę ukrainietę Liudmilą Pavličenką. Labiausiai tikėtina, kad Rusija tokį pavadinimą pasirinko tam, kad patrauktų daugiau žiūrovų ir šis rinkodaros triukas pasiteisino. Tačiau Krymo aneksijos ir Maidano įvykių kontekste gana parodaksaliai atrodo filme perduodama žinutė apie ukrainiečių ir rusų tautų brolišką draugystę. Ganėtinai prieštaringai įvertintas yra 2013 m. žinomo Rusijos režisieriaus Fiodoro Bondarčiuko sukurtas filmas „Staliningradas“ („Сталинград”). Įdomu tai, kad Rusijoje jis sulaukė nemažai neigiamos reakcijos. Filmo priešininkai teigia, kad filmas per mažai patriotiškas, sovietų kariai aukštinami nepakankamai ir neatskleidžiamas grįžtančių karių laukiančių moterų atsidavimas šaliai ir pasiaukojimas. Be šių Lietuvoje gerai žinomų filmų yra kitų filmų Antrojo pasaulinio karo tematika, labiau nutaikytų į vidinę Rusijos auditoriją.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Dokumentiniai filmai apie architektūrą

2012 m. Rusija pradeda rodyti serialą „Военная разведка: Северный фронт”. Tai filmas apie Žiemos karą. Šiame seriale visiškai nesilaikoma istorinių faktų. Filme veiksmas vyksta 1939 m. ir jame yra rodomos moterys snaiperės, tačiau jos atsirado tik 1942 m. Be to, filme vaizduojami vokiečių ir diversantų drabužiai irgi neatitinka tikrovės. Taip pat seriale palaikomas Sovietų Rusijos sukurtas kaltinimas Suomijai dėl Mainilos kaimo Rusijoje apšaudymo, kuris suteikė Sovietų Sąjungai priežastį nutraukti nepuolimo sutarties galiojimą. Tačiau pati Suomija neigė savo kaltę dėl Mainilos incidento.

Siužetas vystomas apie tai, kaip specialiai karui su Suomija sukuriama geriausių ekspertų žvalgybos grupė. Šalia to vokiečių instruktoriai taip pat paruošia savo agentus darbui Sovietų Sąjungos teritorijoje slaptoje stovykloje. Specialaus Sovietų Sąjungos padalinio uždavinys buvo rasti reikšmingus priešų strateginius objektus. Seriale rodoma, kaip formuojama žvalgybos mokykla ir kaip jos kursantams sekasi mokytis.

Rusų kareiviai, pagrindiniai veikėjai, paprasti, teisingi jaunuoliai, atspindintys pagrindines rusiškas vertybes. Jie herojiški, patriotiški, ištikimi draugai. Draugystės ir lojalumo svarbą jų sąmonėje atskleidžia scena, kaip Teneševas atsisako išduoti savo kolegą Suškevičių, kuris slapta po nustatytų valandų lankėsi pas savo mylimąją, kapitonui Dubko ir dėl to jis ir kiti kursantai turėjo kelias valandas stovėti šaltyje. Patriotizmas ir meilė tėvynei yra išreiškiamas kapitono Dubko auka, kuris siekdamas sunaikinti priešų strateginį tašką, nepaiso net savo gyvybės. Moterys seriale vaizduojamos kaip stiprios, gražios, protingos – tikros sovietinės moterys. Kursantė Rita Brusnikina puiki snaiperė, kurios pagalba pavyksta paimti gyvą suomių snaiperį, nepaisant to, kad ji pati dėl to patenka į suomių nelaisvę. Ritos meilė kursantui Teneševui jos charakterį piešia pažeidžiamą ir šiek tiek naivų – nepaisant, kad ji labai gerai valdo šautuvą vis tiek išlieka moteriška. Tuo tarpu suomiai matomi tik kaip priešai: „Kare nėra žmonių, yra tik priešai”, nuskamba frazė seriale. Suomiai yra vadinami banditais, vedama tiesioginiai jų ryšiai su nacistine Vokietija. Nėra jokios užuominos, kad Sovietų Sąjunga buvo agresorius. Tai yra karas už tėvynę – propaguojamas mitas apie šlovingą valstybės praeitį, jos herojiškumą, kovą už savo valstybę, meilę tėvynei.

Serialas labai primena Sovietinius karinius propagandinius filmus – teigiamos tos pačios vertybės, ta pati ideologija. Ir jinai veikia. Vienas iš serialo komentatorių, rusų teigia, kad tai herojiškas ir patriotinis serialas, jis svarbus vaikų ir jaunuolių patriotiniam auklėjimui. Todėl, be jokių abejonių, verta jį žiūrėti. Kitas komentatorius teigia, kad „Tuo metu žmonės parodė savo moralę, šis filmas turi viską: neapsimestinį didvyriškumą, draugystę, ištikimybę, baimę būti nužudytam, kvailumą, karinį jumorą, vyrų potraukį moterims – visa tai yra ir visa tai tiesa. Pagrindiniai serialo veikėjai įkūnija geriausius tautos charakterio bruožus: drąsą, patriotizmą, žygdarbių siekį, sunkų darbą, ištvermę, humaniškumą ir gilų tikėjimą pergale”.

Dar vienas filmas, kurį verta paminėti, kalbant apie Didžiojo tėvynės karo svarbą ruso sąmonėje – tai 2010 m. išleistas daug dėmesio sulaukęs filmas „Bresto tvirtovė” („Брестская крепость”). Filme vaizduojama herojiška Bresto tvirtovės gynyba 1941 m. nacių invazijos į Sovietų Sąjungą pradžioje, žinomos Barbarosos operacijos vardu. Veirmachto divizionai šią tvirtovę puolė nuo birželio 22 d. iki 30 d., kartais 6-7 kartus per dieną. Įvykiai filme vaizduojami Sašos Akimovo akimis – šio veikėjo charakterio prototipas penkiolikmetis Petia Klypa, vienas iš išgyvenusių Bresto tvirtovės gynėjų. Filmas paremtas tikrais istoriniais faktais.

Filme nėra tiesioginės propagandos. Tačiau tai, kad Rusija pastaraisiais metais daug dėmesio skiria savo istorinei atminčiai daro jį propagandiniu. Be to, jame atgaivinama garbinga istorinė atmintis, kurią reikia prisiminti. „Vėliavą, kurią man davė Kiževatovas, aš išsaugojau, kaip ir savo atmintį, ir tikėjimą. Aš ir dabar toliau tikiu ir tu tikėk – jie gyvi. Viską, ką aš dabar papasakojau apie tuos, apie kuriuos žinome mažai, visi jie gyvi… kažkur. O man metų tada buvo tiek, kiek tau dabar”, – sako pagrindinis veikėjas, dabar jau senas žmogus, tikriausiai savo anūkui. Atminties momentas filme tampa labai svarbus.

Režisierius neskyrė daug dėmesio vokiečių kareivių charakteriams nupiešti. Sunku juose pastebėti žmogiškumą – jie yra tiesiog priešų kareiviai. Komentatoriai tai interpretuoja gana tiesiogiai, vienas jų pasisako gana aršiai šiuo klausimu: „Labai patiko, kad rusų kariai parodyti patriotais, tikrais Tėvynės gynėjais, o vokiečiai – kraugeriškais ropliais (kai kuriuose filmuose rodoma viskas atvirkščiai, todėl sukuriamas supuvęs įspūdis) – taip ir turi būti“. Galėtume ginčytis su šiuo teiginiu, vargu, ar filmo kūrėjai turėjo tikslą pavaizduoti vokiečius kaip „kraugeriškus roplius“. Tačiau tai, kad rusų charakteriai filme spalvingi ir įvairūs kontrastuoja su vienpusišku vokiečių kareivių paveikslu, kurie vaizduojami visi kaip vienas.

Filmas pilnas simbolinių scenų, kurios pagauna žiūrovo akį: „Akordianistas, grojantis prieš vokiečius, vėliau jų nužudytas, simbolizuoja Rusijos dvasią ir kalba apie tai, kokia nuoširdi ir tikra ji gali būti net mirties akivaizdoje. O tankas, kuris pervažiuoja Bresto gyventojų kūnus, kalba apie tai, koks žiaurus gali būti žmogus! Šis filmas keičia mąstymą, požiūrį į praeitį, skatina pagarbą karo veteranų žygdarbiams, todėl jaunoji karta būtinai turi pamatyti šį šedevrą!“. Vaiko, kaip pagrindinio herojaus, pasirinkimas galbūt labiausiai dvelkia propaganda. Jis yra pavyzdys kitiems, įkūnijantis tikrąsias vertybes – jo drąsa, siekis kovoti už savo tėvynę tokiam jaunam amžiuje, turi įkvėpti. Pasak vieno žiūrovo, režisierius istoriją rodė berniuko akimis, nes „rusas stiprus ir drąsus savo dvasia jau nuo vaikystės ir net vienuolikmetis berniukas gali saugoti širdyje tėvynę“. Vaiko figūra tarsi atkartoja sovietmečiu sukurtą mitą apie mažąjį herojų. Arkadijaus Gaidaro sukurti Timūro ir Berniuko Kibaldžiuko herojai neabejodami stodavo į negailestingą kovą su priešu, niekada neišduodavo savų ir nebijojo net paaukoti savo gyvybės. Saša Akimovas stoja į vieną gretą su šiais sovietiniais herojais.

„Bresto tvirtovė“ neišsiskiria iš kitų filmų Didžiojo tėvynės karo tema – tas pats heroizmas, pasiaukojimas, patriotizmas.

Šiek tiek kitom spalvom Didįjį tėvynės karą spalvoja režisierius Nikolajus Dostal 2004 m. išleistame seriale „Штрафбат“. Šis serialas rodo karinių dalinių, vadinamųjų baudžiamųjų batalionų, kovą prieš vokiečius. Sovietų valdžia tokiu būdu suteikė antrąjį šansą nusikaltėliams, jiems tai proga nuplauti praeities nuodėmės, jų pačių krauju. Šie daliniai sudaryti iš karo nusikaltėlių, kalinių, paleistų iš kalėjimų, kad šie atpirktų savo nusikaltimus kovodami už Sovietų Sąjungą prieš priešą – vokiečius. Jie pirmieji metami į mūšį, į pavojingiausias situacijas, iš esmės šie batalionai naudojami kaip karinė „mėsa“, siunčiami į pavojingiausias ir sunkiausias misijas. Serialas pasakoja apie dalinius, kurie 1942–1945 m. buvo beveik visuose sovietų frontuose.

Seriale šie daliniai vadovaujami Tverdochlebovo, kuris pagrobtas vokiečių, buvo nušautas ir paliktas mirti. Jis suformuoja spalvingą įvairių žmonių grupę: nusikaltėlių bosas Antipas „Kulak” (kumštis) ir jo gauja, jaunas žydų intelektualas Michailas, tai – politiniai kaliniai, kurie nekenčia režimo, kuris juos nusiuntė į GULAGĄ, tačiau vis tiek trokšta paskutinį kartą kovoti už savo žmones ir šalį.

Šis Nikolajaus Dostal kūrinys sulaukė daug kritikos. Machmut Gareev, rusų karo istorikas, istorijos mokslų daktaras, armijos generolas, teigia, kad pagrindinė filmo idėja kupina pykčio mūsų armijai, viskam už ką mes kovojome, priešiškumas mūsų Pergalei, mūsų vadams ir generolams, vokiečių generolų idealizavimas. Pasak jo, tai savotiškas politinis ideologinis užsakymas. Stiprios kritikos režisierius susilaukia dėl to, kad skleidžia mintį, jog šie „kalinių” batalionai laimėjo karą. Tačiau Nikolajus Dostal neigia sakantis, jog būtent šie daliniai laimėjo karą. Pasak jo, jis nori parodyti, kad ir jie įdėjo nedidelę plytą į tvirtą pergalės pagrindą.

Skirtingai nuo kitų Rusijos kino kūrinių karo tema „Штрафбат“ perduoda ir kitokią žinutę, formuoja kitokį karo ir kareivių įvaizdį. Veikėjai piešiami natūraliai, tiek rusų pusėje, tiek priešų vokiečių pusėje. Vienoje serialo scenoje, po to kai nukauna vokiečių kareivius, šie rusų daliniai apiplėšinėja mirusius vokiečius. Visgi veikėjų charakteriais neretai kalba patriotiškumas, kaip štai Tverdochlebovo raginimas eiti į užminuotą lauką, nes jo tėvynėje yra priešai ir jis nori, kad nors anūkams ši žemė išliktų. Tačiau Antipas sako, kad jis pats yra priešas ir ėjo į šiuos dalinius tik todėl, kad tiki, jog jam atleis jo kaltes. Be to, galime pastebėti griežtą Sovietų valdžios kritiką. Ciniškasis serialo herojus Antipas išreiškia mintį, kad Sovietų valdžia nelabai myli savo piliečius. Kaip pastebi vienas komentatorių, „Mano nuomone, šis filmas apie Sovietų savivalę ir žiaurumą, o ne apie karą“. Dėl to jis sunkiau priimamas tų, kurie nori perskaityti tradicinę žinutę. Neigiami atsiliepimai atskleidžia rusų vertybinį požiūrį, išreiškiama tai, ko buvo tikimasi iš filmo, bet nebuvo gauta: „Aš visada tikėjau, kad kinas, kaip ir bet kuris menas, skirtas mokyti: padėti priimti teisingus sprendimus, priminti apie amžinąsias vertybes, buvimo žmogumi svarbą. Tačiau „Штрафбат“ neįgyvendina nė vieno iš šių tikslų, jis tik desperatiškai diegia svetimą požiūrį“.

Tačiau žiūrovų emocijos vis tiek neretai yra tokios pačios, kaip ir pažiūrėjus kitus filmus karo tema. „Svarbiausia, kodėl verta žiūrėti šį serialą: nepajudinamas tikėjimas savo šalimi, savo tauta, kuri ne tik gali išgyventi nežmoniškomis sąlygomis, bet, kad ji gali ir turi laimėti. Ir ji laimi.“, – reiškia savo jausmus vienas iš žiūrovų. Iš komentarų matome filmų svarbą istorinės atminties formavime: „Asmeniškai man šis filmas – tai atsiminimas apie tuos rusų vyrus, kurie gynė savo žemę ir joje liko, atsiminimas apie tuos, kurie išgyveno nelaisvės siaubą ir liko ištikimi priesaikai. <…> Man tai filmas ne apie kalinius karo metais, o filmas – simbolis, filmas – atmintis“.

Didysis tėvynės karas svarbi rusų sąmonės dalis. Rusijoje leidžiami filmai šia tematika nekuria, o įtvirtina tai, kas buvo sukurta jau anksčiau. Rusija atsisako idėjos, kad rusų (Stalino) pergalė II pasauliniame kare įrodė Sovietų Sąjungos sistemos efektyvumą. Tačiau pats pergalės mitas niekur nedingsta ir tai akivaizdžiai atsispindi šiuolaikinėje Rusijos kinematografijoje.

Šalia svarbios Didžiojo tėvynės karo idėjos Kremlius siekia ruso sąmonėje įtvirtinti kitą mitą. Rusija atsigręžia į savo imperinę praeitį ir Romanovų dinastijos iškilimą. Todėl 2004 m. pasirašo įsaką dėl lapkričio 4 d. paskelbimo Nacionaline vienybės diena. Nacionaline Rusijos švente tampa lietuvių ir lenkų išvijimas iš Kremliaus 1612 metais ir Romanovų dinastijos įsigalėjimas.

Tad šia proga 2007 m. išleidžiamas filmas „1612 – suirutės laikotarpio kronikos“ („1612: Хроники смутного времени”). Režisierius Vladimiras Chotinenko, padedamas Nikitos Michalkovo, režisieriaus ideologiškai prijaučiančio Vladimiro Putino politinei linijai, sukuria filmą, siekiantį paaiškinti, kodėl rusai turi švęsti lapkričio 4-ąją. Filmo siužetas viniojasi apie XVII a. pradžios įvykius Maskvos valstybėje. Po Boriso Godunovo mirties sąmokslininkai nužudo jo našlę ir sūnų, lieka gyva tik jo dukra Ksenija. Pagrindinis veikėjas filme – staliaus sūnus Andrėjus, šios žmogžudystės liudininkas, be viso to, dar įsimylėjęs Kseniją. Tuo tarpu likusi gyva caraitė tampa lenkų etmono taikiniu. Tad Andrėjus apsimetęs ispanų riteriu imasi užduoties išgelbėti Kseniją iš svetimšalio gniaužtų. Tuo laikotarpiu svetimšaliai – lietuvių ir lenkų pajėgos – naudojasi suirute ir bando Maskvoje įtaisyti savo statytinius. Tačiau viskas baigiasi laimingai: Andrėjus nužudo lenkų etmoną, o suirutė baigiasi valdžioje įsitaisius Romanų dinastijai.

Aišku tai, kad filmas sukurtas Rusijos vyriausybės užsakymu, siekiant įtvirtinti lapkričio 4 d. nacionaline švente, vietoj buvusios lapkričio 7 d., mininčios Spalio revoliuciją. Šiam tikslui pasiekti išleidžiama nemaža pinigų suma – 12 mln. JAV dolerių. Režisierius V. Chotinenko griežtai neigia, kad tai antilenkiškas filmas. Pasak jo, tai istorinis-nuotykinis filmas. Tačiau filme girdimos tokios frazės: „Pasukite į vakarus! Tegul keliauja iš kur atėjęs!“, kai rusai susidoroja su vienu iš Lžedmitrijų ir supila jo pelenus į patranką. Be to, nors pati šventė mini rusams mažai žinomą istorinę datą, tačiau lapkričio 4-oji suteikė progą tą dieną į gatves prie Lenkijos ambasados eiti nacionalistams. Viena aišku, jei tai visgi ne antilenkiškas ar ne antivakarietiškas filmas, juo norima parodyti, kad Rusija gali susitvarkyti pati, be išorės įsikišimo – rusai patys kuria savo valstybę ir šiuo filmu pagrindžiama Rusijos galybė.

2004 m. V. Putinas teigė, jog „1612 metų lapkričio pradžioje nereguliarioji kariuomenė išlaisvino Maskvą nuo kitataučių grobikų. Buvo padarytas galas sumaiščiai Rusijoje, galas tarpusavio vaidams ir nesantaikai, susiskaldymui ir su tuo susijusiam nuosmukiui“. Tai svarbu atsižvelgiant į dabartines (arba filmo sukurimo laikotarpio) realijas. Tuo metu Rusija pasirinko savo kelią, atsietą nuo Vakarų, šiuo metu Rusija daro tą patį. Sąsajas tarp praeities ir dabarties pabrėžia ir filmo režisierius: „Man svarbu, kad auditorija jaustų pasididžiavimą. Žiūrovai nukeliami ne į viduramžius – aš noriu, kad jie naujai pažvelgtų į nesenus įvykius. Kad pajaustų ryšį tarp prieš 400 metų buvusios padėties ir dabarties. Aš kalbu apie laikus po perestroikos. Mes išgyvenome Didžiąją sumaištį. Net jos trukmė sutapo su tragiškais XVII amžiaus metais”.

Filmas atliepdamas 2007 m. aktualijas, svarbus ir dėl to, kad sukuriamas kaip tik prieš įvyksiančius parlamento rinkimus Rusijoje. Režisieriaus teigimu Rusija nori caro ir šiam vaidmeniui be abejonės tinka V. Putino figūra, kuris buvo partijos „Vieningoji Rusija” sąrašo viršūnėlėje. Filme sugrąžinti tvarką ir suvienyti Rusiją tegali vietinis caras, suprantantis savo žmonių rūpesčius.

Batalinės scenos, Rusijos karinė galia, nuotykių motyvas, meilės linija – visa tai patrauklu žiūrovui. Tačiau pati propagandinė žinutė skleidžiama ganėtinai primityviai – lėkšta kalba, propagandiniai šūkiai ir agresijos dvelksmas.

Rusijos žiūrovai kritiškai atsiliepia apie šį filmą. Jiems ypač kliūva istorinis netikslumas. Be to, žiūrovai nėra įtikinti ir pačios siužetinės linijos, profesionalumo kokybe. Tačiau yra ir labai palankių komentarų. Vienas iš komentatorių teigia, kad šis filmas pažadina susidomėjimą istorija – sava istorija: „Šis filmas rodo, kad visada reikia išlikti žmogumi, kokiu metu begyventum, ginti savo šeimą, savo namus”. Kitam žiūrovui filmas taip pat kelia patriotinius jausmus: „Pagrindinė filmo vertė – heroizmo ir patriotizmo propaganda”. Kitas komentatorius pastebi, kad taip – filmas labai patriotinis „bet jau geriau žiūrėti savus patriotinius filmus, nei amerikiečių gromulavimą apie meilę žvaigždėtai juostelėmis vėliavai”. Taigi Rusijos karinė propaganda skleidžiama filmuose žiūrovams sukelia tuos jausmus, kuriuos ir turi sukelti. Nežinia, kiek filmas veiksmingas įtvirtinant lapkričio 4-osios datą kaip šventę, tačiau tikslas puoselėti patriotinius jausmus, be abejonės, yra pasiekiamas.

Rusijoje kuriami filmai taip pat tarnauja Rusijos istorinei politinei linijai. Jie dažnai puoselėja patriotinius, herojiškus jausmus, įtvirtina meilę tėvynei, o net jeigu ir neturi tokio tikslo, tai dažniausiai patys žiūrovai perskaito būtent tokią žinią. Tai vienpusiškas vaizdas, kuris yra diegiamas Kremliaus. Žiūrint šiuos filmus ir iš komentatorių atsiliepimų, rodos, kad Rusija būtų nuolatinėje karo būsenoje, kad ji visad turi prieš kažką kovoti ir ginti savo tėvynę, savo tautą, savas vertybes. Rusams šiais filmais rodoma, kad Rusija eina savo unikaliu, išskirtiniu keliu, kad jai būdingos savitos vertybės, kuriomis turi tikėti ir tauta.

KINFO projektą „Propaganda kine“ remia: