Pokalbis su Sonata Žalneravičiūte apie parodą „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“

„Pan“, „Liuks“, „Casino“, „Adrija“ – tai tik keletas iš Vilniuje anksčiau veikusių kino teatrų pavadinimų. Kaip šie kino teatrai atrodė ir kokie jie buvo? Dalis atsakymų – Nacionalinėje dailės galerijoje atidarytoje parodoje, kurioje pristatomi Vilniaus kino teatrai nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų, kita dalis – knygoje, kuri netrukus pasirodys. Apie visa tai pasakoja „Skalvijos“ programų koordinatorė, parodos kuratorė ir Vilniaus kino teatrų tyrinėtoja Sonata Žalneravičiūtė.

Kas sieja parodą „Kinas eina per miestą“ su Grikevičiaus filmu „Laikas eina per miestą“. Kodėl pasirinkote tokį pavadinimą?

Idėja kilo kitoms parodos kuratorėms – Živilei Etevičiūtei ir Eglei Juocevičiūtei. Jos sugalvojo pavadinimą su užuomina į Grikevičiaus dokumentinį filmą. Manau, kad pavadinimas labai atitinka. Iš tikrųjų, tai yra kino teatrų gyvenimas pačiam mieste – tai yra tiesiogiai susiję su miesto istorija, miesto kultūra, kaita, architektūra, su pačiais žmonėmis. Laikas, kaip ir kinas, ėjo kartu su visu tuo.

Kaip kilo mintis surengti šią parodą?

Viskas prasidėjo nuo „Skalvijos“. Bandėme išsiaiškinti, kada buvo atidarytas „Planetos“ kino teatras, kur dabar yra „Skalvijos“ kino centras. Tiesiog reikėjo išsiaiškinti, kada jubiliejus – penkiasdešimt metų. Buvo tarsi aišku, kad 1961-aisiais pastatytas namas, bet jis ne iš karto buvo atidarytas. Atrodo, visiškai netokia sena istorija, o žmonės jau neatsimena. Pradėjau tyrinėti archyvuose ir periodikoje.

Iš pradžių galvojau taip: tarybiniai laikai netyrinėti, bet juos daug kas atsimena, tai tarsi galima kalbinti žmones ir tokiu būdu daugiau mažiau atsekti. Paskui pamaniau, kad nesąžininga būtų neprieiti iki pat pradžių, iki pačių pirmų kino teatrų, kurie Vilniuje buvo atidaryti. Tada, aišku, žiūrėjau, kada išvis tas kinas buvo pradėtas rodyti.

Savaime pradėjau rinkti medžiagą knygai. Nebuvau sumąsčius, kad ją leis kažkas, bet ir leidėjams, ir „Vagai“ medžiaga pasirodė įdomi. Kai buvo „Skalvijos“ jubiliejus, vedžiau ekskursijas. Su Laisvuoju universitetu (LUNI) prieš metus buvo surengtos 2 ekskursijos, vėliau buvo ir daugiau.

Ekspozicijai mintis kilo, nes man pasirodė, kad yra labai daug įdomios vaizdinės medžiagos ir aš galvojau, kad į knygą visko tikrai nesutalpinsiu, neaprašysiu. Pati idėja kilo prieš porą metų, tada ieškoma finansavimo, o intensyvesnis prisijungimas prieš metus.

Minėjote ekskursijas. Ar bus dar ekskursijų?

Galima daryti ir daryti. Poreikis yra. Jei kažkas prašys, tai gal ir padarysiu. Reiktų vėl galvoti, kuriuos taškus apeiti, ką paminėti, nes visų kino teatrų, kaip ir neįmanoma. Žemėlapyje matosi, kad jų buvo mikrorajonuose, bet galima daryti etapais. Dar apie tai negalvojau, kadangi buvo labai intensyvus laikas, bet, manau, kad vasarą būtų galima labai smagiai pasivaikščioti per keletą ėjimų ar važiavimų dviračiais.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai-esė

Ar Vilniaus kino teatrai buvo tyrinėti anksčiau?

Vilniaus kino teatrų istorija šiek tiek tyrinėta. Yra Vytauto Mikalausko knyga, kur jis tikrai nemažai pravertęs periodikos nuo pat pirmųjų kino teatrų. Jis rašė apie visą Lietuvą. Vilnius gana neblogai ten aprašytas – man buvo kaip atrama rašant pavadinimus. Paskui Ana Mikonis rašė apie Tarpukarį. Kinas tada klestėjo ir vėlgi tyrinėjama buvo daugiausiai iš periodikos. Šiokią tokią parodą buvo surengę Gediminas ir Nomeda Urbonai.

Noriu truputį daugiau sužinoti apie knygą. Kokiam skaitytojui skirta jūsų knyga?

Savo knygos įžangoje aš rašiau, kad nesu jokia mokslininkė ar istorikė. Knyga yra labai eklektiška. Skaitytojas gali būti pats įvairiausias, kadangi toje knygoje bus ir istorinė medžiaga, ir dokumentai, įvairiausi įsakymai, žmonių pasakojimai, bus beletristinių istorijų, kurioms siužetus kūriau. Knygą dėliojau lyg montuočiau filmą. Dokumentiniams filmams yra naudojama įvairi dokumentinė medžiaga ir kartais, vadinamoji, mokumentika, kai yra atkuriamas kažkoks istorinis siužetas. Tai knygoje yra tokių siužetėlių, kaip žmonės eina į kiną, kaip vaikai eina į kiną…

Kokia knygos apimtis?

460 puslapių. Yra nemažai vaizdinės medžiagos. Ji, sakyčiau, netaupiai sumaketuota, užtat taip prasipūtė. Gal taip lengviau bus skaityti.

Kada ji pasirodys?

Vakar (gruodžio 3 dieną) ji „išėjo“ į spaustuvę ir aš nežinau, kiek bus spausdinama, bet prieš Kalėdas turėtų pasirodyti.

Kaip Vilniaus kino teatrų istoriją galima būtų suskirstyti? Kada buvo aukso amžius?

Knygos neišėjo dėlioti atskiriant nuo vieno karo iki kito karo. Kino teatrų istoriją aš dėliojau daugiau mažiau pagal 50 stacionarių kino teatrų vietų. Aukso amžių nustatyti būtų sunkoka. Vis dėlto, labai populiarus kinas buvo Tarpukaryje. Aišku, per karą irgi buvo reikalingas ir buvo rodomas, nors ir su visokiais protrūkiais. Apskritai kinas buvo rodomas visais laikais. Iš periodikos supratau, kad praktiškai nuo pat pirmųjų kino teatrų, kinas kaip atėjo, taip ir tapo populiariausia meno forma, kuria žmonės domėjosi. Buvo paskaičiuota, kad pusė pajamų buvo surinkama už kiną, o ne teatrą ar koncertus. Tarpukaryje buvo daug kino teatrų. Kol neatsirado televizija, kinas buvo labai populiarus, žmonės eidavo į vieną ir tą patį filmą po keliolika kartų. Todėl sunku tiksliai pasakyti, kad čia aukso amžius, o čia ne.

Didžiausias nuosmukis buvo nepriklausomybės pradžioje, kai, aišku, mums rūpėjo kiti dalykai, prasidėjo privatizacija. Praktiškai buvo visiškos kino laidotuvės. Tai buvo susiję ir su vaizdo įrašų atsiradimu, salių kūrimu ir platinimu. Kino platinimas užstrigo, nes buvome nebe Tarybų Sąjungoje. Tai buvo gana ilgas laikotarpis, agonija.

Ar buvo kokių išsiskiriančių kino teatrų – po atviru dangumi, specifinėse vietose ar tiesiog itin įspūdingų savo vidumi?

Į sąrašą įtraukiau ir kino teatrus, kurie buvo laikini, pavyzdžiui, 1908-aisiais veikęs tiktai vasarą „The Phenomenon“, ir tuos, kurie buvo atidaryti kaip stacionarūs, pavyzdžiui, pats pirmas „Iliuzija“. „The Phenomenon“ buvo įsigalėjęs Lukiškių aikštėj ne po atviru dangumi, bet paviljone. Toje vietoje buvo cirko paviljonas ir dar kažkoks kitas. Jie buvo įrengti su ložėmis.

Pavyzdžiui, Vilniaus gatvėje, kur paskui buvo Rusų dramos teatras, buvo „Helios“. Jis buvo nesvietiško didumo – 1500 vietų. Čia „Lietuva“ jau buvo su 1000 vietų. Karo pabaigoje buvo pastatyti du vokiečių „medinukai“ Vienuolio gatvėje, einant link „Skalvijos“, kur gėlių turgelis. Keisti statiniai, bet jie buvo surenkami kino teatrai, atvežti iš Vokietijos.

Jei galėtumėte grįžti laiku, į kurį kino teatrą nueitumėt?

Man gal būtų įdomus „Helios“ ir aš vis bandau įsivaizduot „Casino“, kuris paskui tapo „Maskvos“. Čia šalia Šiuolaikinio meno centro (ŠMC), kampinis pastatas už Rotušės.

Kinas vakar, šiandien, rytoj. Kas pasikeitė?

Man atrodo, kad iš principo niekas labai nesikeičia. Techniškai taip. Vis naujinama aparatūra ir artinama prie tikrovės iliuzijos. Visą laiką bandoma žmogų apgaudinėti kiek įmanoma labiau. Net ir ankčiau yra buvę taip, kad bandyta netgi kvapus naudoti, kad žmogus žiūrėdamas kiną pajustų, pavyzdžiui, pievų kvapą. Žodžiu, didelio skirtumo nėra. Meljesas kaip vaidybinio kino pradininkas, o Liumjerai kaip dokumentinio – tai ir ėjo per visą 100 metų. Dabar lygiai tas pats.

Ar jūsų nuomone, daugės kino teatrų Lietuvoje? Ar jų reikia daugiau, pavyzdžiui, čia Vilniuje?

Jei skaičiuoti sales, tai jų yra beveik panašiai tiek, kiek ir buvo. Suskaičiuokite „Forum Cinemas“ kiek yra salių, kiek yra „Akropolyje“, kiek yra „Ozo“ salių ir tada mažiukes „Skalvija“ ir „Pasaka“ ir gaunasi praktiškai apie 20 salių. Tiktai tiek, kad nebėra pusantro tūkstančio ar tūkstančio vietų salėje. Aš vis tiek viliuosi, kad neskaičiuojant pavojų ir dėl „Skalvijos“, kurie vis kyla iš miesto valdžios, kad gal poreikis atsiras jaukiems šeimyniškiems kino teatrams. Mūsų žiūrovas vis tiek yra išpaikintas. Jis išsiilgęs fotelių ir viso kito. Tuo tarpu, tie, kas gyveno kapitalistiniame pasaulyje visus tuos 100 metų, tai jiems dabar kaip tik yra egzotiška kino teatrai apskurėliai, kažkur požemiuose, vos ne tarp vamzdžių, t.y. visiška alternatyva prabangai. Arba tokie, kurie absoliučiai prabangūs – prieš 100 metų statyti kino teatrai su ložėmis, su secesiniais interjerais, kas yra Amsterdame. Fantastika. Tai yra labai arti teatro. Čia aš nežinau, ar daugiau 100 metų senumo kino teatrą, ar turėsime. Nebent atgausime „Nordea“ banko pastatą, kuris yra Didžiojoje gatvėje.

O ar reikia daugiau arthauzinių kino teatrų? Ar neužtenka „Skalvijos“ ir „Pasakos“?

Šiuo metu mums vienos salės yra per mažai. Vienu metu jos kaip ir pakako, tačiau dabar būtų labai gerai atgauti antrąją salę (dabartinėje Arūno Matelio studijos vietoje). Poreikis, mano manymu, auga.

Koks anksčiau buvo požiūris į filmus? Ar jie buvo atrenkami? Ar buvo arthauzinių kino teatrų?

Man žiūrint, tai nebuvo to snobiško rūšiavimo (juokiasi), kad čia arthauzas, aukštesnis lygis, kažkas geriau. Buvo populiarūs ir nelabai populiarūs filmai. Žmonės norėjo, kad kinas būtų pramoga. Ar kokybiška ar nekokybiška – tai yra pramoga. Žiūrovai patys vertino. Net Čapliną ne visada labai gerai vertino. Hičkokas juk iš pradžių buvo toks kaip komercinis režisierius, paskui tik Triufo įrodė, kad jis yra tikras menininkas. Taigi tas rūšiavimas atsirado ne iš karto. Vis tik orientacija buvo į kiną kaip į pramogą, kaip į pinigų nešėją.

Na, ir paskutinis klausimas. Dirbate „Skalvijoje“ jau daug metų, rengėte ekskursijas apie kino teatrus, dabar ši paroda, tuoj pristatysite knygą… Kaip prasidėjo ši Jūsų meilė kinui? Iš kur ji atsirado?

Kinas, manau, kiekvienam būtų svajonių darbas. Man iki šiandien jis vis tik yra ta pati svajonė, nes jis yra neišsemiamas – gali gilintis ir gilintis į jį. Ir mano darbas į rutiną niekada nesiveda.

Aš baigiau menotyrą Vytauto Didžiojo universitete, rašiau apie video meną, tačiau kinas buvo įdomus visą laiką. Vėliau ŠMC buvau kino ir video salės kuratorė, dar vėliau rašiau apie kiną. Tas prisilietimas prie kino po studijų kaip prasidėjo, taip ir tęsėsi. Na, paskui atėjau dirbti čia (į „Skalviją“).

Kinas yra toks įdomus dalykas, kad kontekstas per metus tik pradeda rastis. Neužtenka vien baigti studijas, žinoti kino istoriją ir manyti, kad jau viską išmanai. Kol visko neiščiupinėji, neišminkai, tai negali taip puikiai vertinti. Svarbūs sluoksniai – ir tavo patyrimo, ir išgyvenimo, nes kiekvienąkart net ir tą patį filmą tu gali žiūrėti visai kitaip. Visa tai visiškai priklauso nuo tavo patirčių, nuo intelekto, nuo vizualinio patyrimo ir viso kito. Man atrodo, kad šioje srityje dirbti reikia ilgai. Kaip ir visose, tuomet eini į gylį, o ne plauki paviršiumi.

Ačiū už pokalbį! Parodą „Kinas eina per miestą. Vilniaus kino teatrų istorijos“ galite apžiūrėti Nacionalinėje dailės galerijoje iki sausio 31 dienos.