Šaltinis – play.wimpmusic.com
JAV visuomenėje daug atgarsio susilaukia prieštaringai vertinami karai Artimuosiuose rytuose. Karai pareikalavę daug ekonominių resursų bei nusinešę tūkstančius gyvybių sukėlė aštrias diskusijas tarp karo šalininkų ir priešininkų. Šie karai taip pat atskleidė JAV karinės galios silpnumą bei neatnešė jokios apčiuopiamos strateginės naudos. Tačiau daugiausia diskusijų sukėlė abejotinos karo priežastys. Buvęs Britanijos premjeras Tony Blairas yra pareiškęs, kad „atvirai tariant, būtų buvę neįmanoma gauti pritarimą viešumoje dėl staigios kampanijos Afganistane pradžios, jeigu nebūtų rugsėjo 11-osios įvykių“. Šią sąsają galime matyti ir JAV kariniuose filmuose, kuriuose dažnai po scenos apie rugsėjo 11-osios įvykius žiūrovas iškart kartu su pagrindiniu veikėju nukeliamas į karą Irake. Taip netiesiogiai teigiama, kad Irakas buvo šio įvykio kaltininkas. Tačiau oficiali priežastis buvo Irako kuriamas masinio naikinimo ginklas ir tik neradus jokių įrodymų buvo griebtasi rugsėjo 11-osios ir Irako bedradarbiavimo su teroristine „Al-Qaeda“ grupuote argumento. Visgi vieša paslaptis yra ta, kad JAV šis regionas svarbus dėl „juodojo aukso“ – naftos. Todėl Amerikos visuomenėje yra didžiulis susiskaldymas dėl požiūrio į karą Irake ir Afganistane. Ši kova atsispindi ir kino ekranuose. Tačiau populiariausi filmai yra apie JAV kareivių kančias, paliekant vietos gyventojus kentėti kažkur už kadro, ir dažniausiai filmai nėra orientuoti į konkretų politinį kontekstą. Dažniausiai ką regime – tai „gerus“ ir „blogus“ vyrukus.
Tačiau pasitaiko ir aštrią kritiką šiems karams išreiškiančių filmų. Pavyzdžiui, visai kitokią žinią nei dauguma filmų skleidžia 2007 m. sukurtas Charlzo Fergusono dokumentinis filmas „Nematyti galo“ („No End in Sight“). Tai jau nėra filmas apie kareivius ar asmenybes. Šiuo filmu stipriai kritikuojamas karas Irake ir JAV vyriausybės veiksmai. Filme kalbinami armijos generolai, administracijos tarnautojai, žurnalistai, kareiviai, kurie tarnavo šiame kare, taip pat rodomi karo vaizdai ir kitaip nei daugelyje JAV karinių filmų matome, ką patiria kita pusė. Tai nėra antikarinis filmas, bet jis yra prieš tokį karą, kokį kariavo JAV Irake. Filmu norima parodyti, kad tuometinio prezidento George’o W. Busho administracija buvo labai neracionali šiame kare. Be to, kritikuojamos karo priežastys, atskleidžiama, kaip nukentėjo vietiniai gyventojai dėl JAV kareivių veiksmų. Režisieriaus nuomone, JAV turėjo padėti Irakui įsivesti demokratiją, bet tokiu karu, koks buvo kariaujamas, tiesiog nukreipė vietinę visuomenę prieš save. „Nematyti galo“ pasisakoma prieš JAV vyriausybės kariautą karą, bet ne prieš karą apskritai. Režisierius Ch. Fergusonas sakė norėjęs sukurti filmą apie JAV politiką Irake, kad „parodytų, kas iš tikrųjų nutiko, kad atsidūrėme tokioje siaubingoje padėtyje”. Žinoma, filme rodoma tik viena argumentų pusė. Tačiau tai jau šis tas kito nei labiau įprasti kariniai veiksmo filmai. Be to, jame atskleidžiamas žymiai pilnesnis paties Irako socialinis ir politinis kontekstas. Tačiau visgi populiariausi filmai JAV yra tie, kuriuose amerikiečiai gali atpažinti savo didvyrį.
2013 m. gruodžio mėnesį kino teatruose pasirodė daug dėmesio sulaukęs Clinto Eastwoodo režisuotas filmas „Amerikiečių snaiperis” („American Sniper“). Karinį veiksmo filmą režisierius imasi kurti pagal sėkmingiausio Amerikos snaiperio vadinamo Chriso Kyle’o autobiografinę knygą, kurioje jis pasidalina savo patirtimi apie Irako karą. Teksase išaugęs, patriarchalinėmis vertybėmis augintas, jis turi savitą požiūrį į visuomenę. Pirmuose filmo kadruose Ch. Kyle’o tėvas išsako mintis, kurios perteikia veikėjo nuostatas į žmonių vaidmenis šiame pasaulyje. Jis dėsto, kad pasaulis yra suskirstytas į avis, vilkus ir aviganius. Avys netiki, kad pasaulyje egzistuoja blogis ir su juo susidūrę nežino, kaip apsiginti. Tuomet yra grobuonys, kurie užsipuola silpnesniuosius. Šie vadinami vilkais. Ir galiausiai yra tie, kurie „apdovanoti agresija“, neįveikiamu poreikiu apsaugoti bandą. Nesunku suprasti, kad Ch. Kyle’as yra aviganis. Siekdamas apsaugoti amerikiečių visuomenę, Ch. Kyle’as įstoja į JAV specialiųjų karinių jūrų pajėgas SEAL. Šalia pagrindinės temos, tarnystės JAV pajėgose, yra rodomas ir jo šeimyninis gyvenimas, sudėtingi santykiai su žmona bei karo sukeltos pasekmės grįžus namo.
Šaltinis – rollingstone.com
Sausio mėnesis įprastai JAV vertinamas kaip nepalankus metas filmų pasirodymui. Tačiau „Amerikiečių snaiperis“ pilnu pajėgumu kino teatruose pradėtas rodyti būtent 2014 m. pradžioje susilaukė kitokio likimo. Šis filmas tapo visų laikų pelningiausia karo juosta. Daugiausia pinigų „Amerikiečių snaiperis“ uždirbo labiausiai patriotiškose JAV valstijose: Alabamoje, Teksase, Oklahomoje, Arizonoje, Kolorade, Arkanzase, Nebraskoje, Misuryje, Viskonsine. Populiarumo šis filmas sulaukė ir dėl šešių „Oskaro” nominacijų.
Ch. Kyle’as Irako karo metu pagal oficialius duomenis nušovė 160 žmonių. Tačiau pagal neoficialius duomenis skelbiama, kad jis nužudė 255 žmones. Bet kokiu atveju abu skaičiai viršija bet kurio kito JAV snaiperio pasiekimus per visą karinių ekspansijų istoriją. Pats Ch. Kyle’as teigia, kad tai nesvarbu, jis norėtų būti nužudęs daugiau. Filme rodomas Ch. Kyle’as ir tas, kuris parašė knygą ganėtinai skiriasi. Filme tai patrauklus veikėjas – tikras Amerikos patriotas, stiprus vyras, kovojantis už savo šalį, tačiau tuo pačiu slegiamas savo užduoties. Knygoje jis išreiškia gana aršius jausmus prieš „laukinį“ priešą. Pasak jo, tai „laukinis, niekingas blogis”. Be to, knygoje Ch. Kyle’as teigia, kad jis mėgavosi tuo, ką darė, kad jam buvo smagu. Toks požiūris palengvino jo užduotį. Nesunku visus skirstyti į gerus ir blogus. Taip nebekyla moralinės dilemos dėl žudymo. Kiekvienas arabų vyras, moteris ar vaikas yra matomas kaip teroristas. Tai yra išreiškiama ir filme. Įdomu, kad C. Eastwoodas sako, jog tai antikarinis filmas. Tačiau šio režisieriaus rodomi karo sunkumai, kančia ir pasekmės yra tik amerikiečių, kad šiame kare nukentėjusių buvo ir tarp irakiečių nesvarbu. Kitas amerikiečių snaiperis teigia, kad jo karas buvo kitoks nei Ch. Kyle’o. Pasak jo, filmas tėra veiksmo scenos be jokio politinio ar regioninio konteksto. Šis snaiperis teigia, kad jis nematė irakiečių kaip „laukinių“ – jie draugiška ir svetinga tauta. Tai, kad filmas savo požiūriu yra vienpusiškas, jo nuomone, yra sąmoningas veiksmas. Žinoma, lengviau tikėti kilnia karo priežastimi. Filmo žinutė yra aiški, šis karas – tai kova dėl didesnio gėrio.
Prie Ch. Kyle’o aukštinimo prisidėjo ir jo mirtis, kurią galima pavadinti simboline. Dar prieš pasirodant filmui jis ir jo draugas buvo nužudyti buvusio JAV jūrų pėstininko Eddie Ray Routho. Potrauminį stresą patiriantis E. R. Routhas buvo nuteistas įkalinimui iki gyvos galvos. Turint omeny, kad teismas vyko kaip tik po filmo pasirodymo, tai nestebina. Nors teisiamojo gynėjai prašė, kad į prisiekusiųjų gretas nebūtų įtraukti asmenys, matę filmą „Amerikiečių snaiperis“, teismas šį prašymą atmetė. Tragiškas Ch. Kyle’o nužudymas pavertė jį aukos už tėvynę simboliu. Tačiau yra pamirštama tai, kad jo žudikas E. R. Routhas taip pat buvo JAV karo veteranas, taip pat kovojęs už savo šalį, be to, taip pat kaip ir amerikiečių snaiperis kentėjęs nuo potrauminio streso sindromo. Jis neiškyla amerikiečių akyse kaip didvyris, nes jis neparašė knygos ir apie jį nebuvo sukurtas filmas. Be to, tai, kad Ch. Kyle’ą nužudo „saviškis“ pasako šį tą apie JAV karinę sistemą ir patį karą. Tačiau argi tai svarbu, kai yra nužudomas tautos herojus.
Amerikoje „Amerikiečių snaiperis“ sukėlė aršias diskusijas. Buvo pažerta daug kritikos filmui, jis, pasak kai kurių vertintojų, yra pavojinga propaganda, pateisinanti masines žudynes. Tačiau už tokią nuomonę filmo kritikai sulaukė dešiniosios pakraipos komentatorių įtūžio. Kai kuriems iš kritikų net buvo pasiūlyta nusižudyti. „Amerikiečių snaiperis“ dar kartą išryškino JAV egzistuojančią perskyrą tarp karo šalininkų ir priešininkų. Geriausiai šio filmo poveikį amerikiečių tautai atskleidžia dešiniosios pakraipos laikraščio „National Review“ žurnalisto Davido Frencho citata: „Šis filmas suteikia Amerikai tai, ko jai trūko nuo karo pradžios – grynai nacionalinio kultūrinio lygio karo didvyrį“.
Kiek kitokį vaizdą mums pateikia režisierės Kathryn Bigelow filmas „Išminuotojų būrys” („The Hurt Locker”), pasirodęs 2008 m., bei 2006 m. sukurtas dokumentinis filmas „Karo juostos“ („The War Tapes“).
Šaltinis – wordpress.com
„Išminuotojų būrys” – tai įtempto siužeto filmas apie Bagdade dirbančią JAV armijos išminuotojų komandą. Pagrindinis filmo veikėjas yra seržantas Viljamas Džeimsas, išminuotojų komandos vadas Irako kare. Filme rodoma, kaip jis ir jo bendražygiai Senbornas ir Eldridžas susiduria su įvairiomis situacijomis, kurias jiems pateikia karas. „Išminuotojų būrys” buvo apdovanotas net šešiais „Oskarais“ ir laimėjo geriausio filmo kategorijoje, nurungęs net populiarųjį filmą „Įsikūnijimas“ („Avatar“). Gautą apdovanojimą K. Bigelow dedikavo moterims ir vyrams kariuomenėje, kurie kasdien rizikuoja savo gyvybėmis Irake ir Afganistane bei visame pasaulyje.
Seržantą V. Džeimsą galima pavadinti maištininku. Jis nepaklūsta nustatytoms taisyklėms, yra beatodairiškas, jis elgiasi taip lyg jam nerūpėtų mirtis. Tačiau šis veikėjas jautrus ir žmogiškas. Jis susipažįsta su vienu irakiečiu berniuku ir vėliau matome, kad pagrindinis veikėjas prisiriša prie jo labiau nei to norėtų. Po to, kai V. Džeimsas su savo kolegomis randa teroristų užminuotą berniuko lavoną, atskleidžiami skaudūs jo išgyvenimai, nes jam pasirodo, kad tai tas pats jo irakietis draugas. Vėliau V. Džeimsas, nors ir pamato, kad jo pažįstamas gyvas, nutraukia su juo bet kokį santykį. Tai patrauklus veikėjas ir jo beatodairiška drąsa turi žavėti žiūrovą. Be to, šis veikėjas ne veiksmo filmų herojus, jis specialistas, kurio darbas reikalauja nuolatinio susikaupimo ir „šaltų nervų“. Tuo tarpu jo kolegas erzina jo nesitaikstymas su taisyklėmis. Senbornas racionalaus proto kareivis, netoleruojantis tokio V. Džeimso požiūrio, o Eldridžas labai bijo mirties ir nuolatos apie ją kalba. Filme mirtis nuolatotos šalia. Ironiška ir tuo pačiu žiauri filmo vieta, kai žūva Eldridžo psichoterapiautas, kurį išlįsti iš saugios priedangos paskatina būtent jo pacientas, pareiškęs, kad jis nesupranta, kaip iš tiesų viskas yra karo zonoje. Psichoterapiauto mirtis tarsi įrodo, kad Eldridžas visą laiką buvo teisus teigdamas, kad mirtis yra kiekviename žingsnyje. Šiame filme rodomi psichologiškai traumuoti veikėjai, kurie nuolatos veikia ekstremaliomis aplinkybėmis. Tai filmas apie žmones, kurie pasirenka pavojų. Tačiau „Išminuotojų būriui” nebūdingi įtampą stiprinantys efektai, viskas rodoma natūraliai ir tyliai – pats išminavimo procesas sukelia įtampą: sprogs ar ne?
Nepaisant to, kad kai kurie kritikai vertina šį filmą kaip antikarinį, jis toks nėra. Kaip ir daugelyje Amerikos karinių filmų rodoma tik viena karo pusė. Irakiečiai pasirodo kai kuriose scenose ir tai jau nebėra tie „laukiniai“, kokie yra vaizduojami „Amerikiečių snaiperyje“, tačiau tai labai epizodiškas paveikslas. Ryškiausias irakiečio paveikslas yra būtent to berniuko, su kuriuo susipažįsta V. Džeimsas. Jis piešiamas šviesiomis spalvomis, bet vaiką vaizduoti kaip teigiamą veikėją, nors ir priešų pusėje, yra saugu. „Išminuotojų būryje” rodoma kančia yra amerikiečių. JAV kariai patiria karo dramą, tačiau tuo pačiu karas jiems – narkotikas. Nors ir grįžta namo, bet savo mintimis jie karo lauke. Todėl ne veltui V. Džeimsas filmo pabaigoje vėl grįžta į Iraką tarnauti jau kitoje misijoje. Filme rodomas Amerikos kareivių atsidavimas ir pasiaukojimas. Todėl tai nėra antikarinis filmas – tie kariai kovoja už savo šalį ir aukoja savo gyvybes vardan kitų.
Nepaisant pasitaikančių neigiamų filmo vertinimų iš JAV kareivių pusės, kad filmas visiškai neatitinka tikrovės, arba tų, kurie norėjo, kad „Oskarą“ laimėtų „Įsikūnijimas“, daugelis žiūrovų „Išminuotojų būrį“ įvertino labai gerai. Jie pabrėžia, kad stiprioji jo pusė yra tai, jog beveik nerodomas Irako karo kontekstas, todėl jis tampa ypač bendražmogišku. Tai filmas apie žmogaus būseną kare apskritai. Kaip pastebi vienas iš kritikų, šių laikų karai su abejotinomis priežastimis reikalauja kitokių didvyrių ir „Išminuotojų būrys“ pasiūlo tokį didvyrį. Žinoma, kol neatsiranda Ch. Kyle’o herojus.
Šaltinis – framescinemajournal.com
Deboros Scranton 2006 m. sukurtas dokumentinis filmas „Karo juostos“ labiausiai koncentruojasi į asmeninius kareivių išgyvenimus karo metu. Asmenišką santykį su veikėjais padeda kurti tai, kad režisierė įduoda į rankas kareiviams mini kameras ir jomis jie fiksuoją kiekvieną savo karo tarnystės akimirką. Daugiausia dėmesio sulaukia ir pagrindiniais šio dokumentinio filmo veikėjais tampa seržantas Stivas Pinkas, seržantas Zakas Bazzi ir specialistas Maikas Moriartis, 2004 m. buvę misijose Irako kare. Zakas yra studentas, kuris dar vaikystėje su savo mama emigravo iš Libano į JAV. Stivas – dailidė, besidomintis rašymu, o Maikas patriotas, įsijungęs į kariuomenę po rugsėjo 11-osios įvykių. Visi jie namie palieka savo artimuosius – mamą, merginą ar žmoną su vaikais – ir išvyksta į tolimąjį Iraką. Nors jų požiūriai į karą skirtingi ir skirtingos įsijungimo į karą priežastys, patirtys gana panašios – juos visus paveikia išgyvenimai patirti Irake. „Karo juostos“ apdovanotos 2006 m. „Tribeca“ filmų festivalyje kaip geriausias dokumentinis filmas.
Tai, kad filmas yra dokumentinis ir filmuota medžiaga yra pačių kareivių, rodos, daro šį filmą ypač realistišku ir nešališku. Rodomas karas toks, koks jis yra. Filmo kūrėjai norėjo, kad žiūrovas asmeniškai pažintų kareivius matomus filme. Todėl ir buvo koncentruotasi tik į tris iš jų. Tačiau filmuotos medžiagos buvo itin daug ir iš jos reikėjo sudėlioti siužetą. Be to, buvo nufilmuota papildomos medžiagos su jų šeimomis ir karių grįžimas namo. Todėl, nors tai yra gryna dokumentika iš asmeninės perspektyvos, visgi svarbus yra filmuotos medžiagos pateikimo momentas. „Karo juostos“ atkartoja tą pačia schemą, kurią naudoja dauguma JAV karinių filmų. Pirmiausia atskleidžiama kiekvieno veikėjo motyvacija įsijungiant į karą, vėliau jų požiūrio kaita, kulminacinis momentas, kuris pakeičia ar sustiprina jų nuostatas, tada grįžimas namo ir sudėtingas įsijungimas į įprastą gyvenimą – karo sukelta prichologinė trauma. Visą tai papildo karių šeimos paveikslas. Taip pat šiame filme išlaikoma įprastinė kariniams filmams būdinga įtampa. Todėl sunku šį filmą vadinti išskirtinai teisingu, todėl, kad ta tiesa yra „apdorota“.
Kaip gana dažnai pasitaiko su filmais karo tema, „Karo juostų“ režisierė teigia, kad šis filmas yra antikarinis. Tai įrodo veikėjų ciniškas požiūris į karą, kurie supranta, kad viskas vyksta dėl naftos ir juokiasi iš Amerikos vyriausybės. Netgi patriotiškasis Maikas Moriartis po patirtų išgyvenimų teigia, kad net, jei jam sumokėtų 500 tūkstančių dolerių, jis nebegrįžtų kariauti. Režisierė akcentuoja karių patiriamas prichologines traumas ir, kaip grįžus į „realų“ gyvenimą, jie beveik nebesugeba prisitaikyti. Tačiau yra keletas momentų, kurie yra praleidžiami, kai kalbama, kad filmas yra antikarinis. Stivas pabaigoje teigia, kad taip jie kariauja dėl naftos ir pinigų, bet tai jam tinkama priežastis, juk kaip mes išgyventume be naftos. Jis pateisina ekonomines karo priežastis: „Mes ne Taikos korpusas“. Skeptiškiausiai į šį konkretų karą žiūrintis Zakas yra tas, kuris po pirmosios misijos vėl prisijungia prie kariuomenės. Jam patinka būti kareiviu. Zakas teigia, kad gaila tik, kad negalime pasirinkti karų, kuriuos kariaujame. Maikas, nors ir už jokius pinigus neketinantis grįžti, teigia, kad jis savo darbą jau atliko, dabar kitų eilė. Be to, jam skaudu, kad niekam neįdomios jo karo istorijos ir niekam nerūpi, kad jis gynė savo šalį. Šiuo filmu „apraudami“ JAV kariai, tačiau jų tarnavimas vertinamas kaip pasiaukojimas ir ši auka yra vertinama.
Šaltinis – wall-pix.net
Patriotizmo dvasią perteikia 2006 m. Discovery kanalu pradėtas rodyti dokumentinis televizijos serialas „Ateities ginklai“ („Future Weapons“). Laidą veda JAV specialiųjų karinių jūrų pajėgų SEAL veteranas Richardas Machovichius. „Ateities ginklai“ skirti pristatyti naujausią JAV ginkluotę ir karo technologiją.
Vedėjas kiekvieną ginklą pristato išsamiai ir patraukliai, aptariamos visos galimybės, kaip juos galima naudoti. Šiuos ginklus pagrindinis laidos veikėjas išbando su didžiuliu entuziazmu. Seriale teigiama, kad ginklai užtikrina JAV karių saugumą, jie kiekvieno kario svajonė ir nepalieka jokios galimybės priešui. „Šie ginklai turi neįsivaizduojamą spektrą, galią ir tikslumą. Jie efektyvūs atrandant priešų slaptavietes bei neatpažįstamai jas sunaikinant. Ginklai išliks nenugalimi bet kokiame kare.“, – teigiama laidoje. Bandymai vyksta taikioje zonoje, todėl visa tai atrodo kaip žaidimas, o ginklai – tai žaislai, su kuriais labai smagu žaisti.
Ginklus laidoje pristato JAV karo technologijos specialistai ir aukščiausi karo pareigūnai. Tai teigiami herojai, turintys patirties karuose Artimųjų rytų regione. Laidoje nuolatos minima „priešo“ sąvoka. Nesunku suprasti, kas tas priešas, todėl, kad konkrečiai minimos vietos, kuriuose turėtų būti naudojami pristatomi ginklai. Šiuolaikinis JAV karys juos galės naudoti kare Irake ir Afganistane. „Ateities ginkluose“ nuolatos kalbama apie „gerus“ ir „blogus“ vyrukus. Šios sąvokos labai supaprastina požiūrį į karą. Jei esi „geras“, vadinasi esi JAV pusėje ir naudoji pristatomus ginklus, o jei „blogas“, tai esi tas, prieš kurį naudojami šie ginklai.
Šiose dokumentinėse serijose iškeliama JAV karinė galia. Ši valstybė pateikiama kaip nenugalima ir kovojanti dėl teisingų priežasčių, nors pačios priežastys, kodėl kovojama nėra atskleidžiamos. Laidoje formuojamas vienpusiškas požiūris ir skatinamas patriotizmas. Atsižvelgiant į tai, kad 90 proc. Discovery kanalo auditorijos sudaro vaikai ir paaugliai, galima sakyti, kad yra formuojama JAV ateities visuomenė. Tai yra karo propaganda, patraukliai pateikianti tiek ginklus, tiek JAV armijoje tarnaujančius karius.
Didžioji dalis JAV kuriamų filmų Irako ir Afganistano karo tema yra panašūs. Jiems būdingas individo išskyrimas ir svarbiausia yra asmeniniai JAV karių išgyvenimai ir jausmai. Galima net JAV karinius filmus pavadinti egocentriškais, nes žiūrovui yra piešiamas paveikslas iš vienos perspektyvos – amerikiečio kareivio. Tai būdinga net tiems filmams, kurie nori perduoti antikarinę žinutę. Tokiu būdu tarnavimas kare parodomas kaip auka, kaip patriotizmo išraiška ir todėl tarsi skatinama perimti šią naštą kitiems Amerikos civiliams. JAV kariniai filmai formuoja didvyrio kultą ir dalis visuomenės su entuziazmu suvartoja šią idėją. Amerikiečiams reikia didvyrio ir Holivudo standartais paremta JAV filmų industrija duoda tai, ko reikia.
KINFO projektą „Propaganda kine“ remia:
