„Forum Cinemas“ archyvas
“Nothing takes the taste out of peanut butter quite like unrequited love.” – Charles M. Schulz
Yra tokia vaikų kategorija – melancholiškieji. Jie visai nieko prieš žaisti vieni, mėgsta leisti laiką su savo naminiais gyvūnais, nemėgsta triukšmo ir nevengia paliūdėti kontempliuojant gyvenimo beprasmybę. Melancholišką vaiką savo gyvenime jūs tikrai pažinojote arba vis dar pažįstate. Gal ir patys tokie buvote. Jeigu buvote, tai tikriausiai ir tebesate, nes melancholija paprastai prisijaukinama visam gyvenimui. Tokiu atveju iš „Riešutėlių filmo“ neabejotinai išeisite su šiltu jausmu krūtinėje.
„Riešutėliai“ pirmą kartą populiariojoje kultūroje pasirodė dar prieš 65 metus. Iš pradžių kaip Charles’o M. Schulz’o komiksai, bet ilgainiui jo kurti personažai persikėlė ir į kitas medijas – televiziją, kino teatrus. Per šitiek laiko geraširdžio ir melancholiško berniuko Čarlio Brauno bei jo šuns Snūpio įvaizdžiai taip nusėdo kolektyvinėje sąmonėje, jog bent kažką apie juos girdėjęs yra kiekvienas.
Tačiau žinomumas ir labai įpareigoja. Kai daugybė žmonių turi savus ir brangius atsiminimus apie kažkokį kūrinį, gali būti labai sunku jiems įtikti. Nostalgija kitą sykį labai apakina žmones. Juo labiau, kad jokio „Riešutėlių“ filmo nebūta jau 35 metus. Tad naujojo filmo kūrėjai gana stipriai rizikavo. Ir vis dėlto rizika visiškai pasiteisino. „Riešutėlių filmas“ ne tik atkuria tai, kas buvo geriausia komiksuose ir senuosiuose filmuose, bet ir dėka gautų naujų šiuolaikinių įrankių pasiūlo žiūrovams keletą puikų naujų idėjų. Rezultatas – be galo šiltas ir optimistiškas filmas, kuris patiks tiek suaugusiems, tiek ir vaikams.
„Forum Cinemas“ archyvas
„Riešutėlių filmą“ galima vadinti tikroviška beviltiškos meilės istorija. Į Čarlio Brauno klasę ateina nauja mokinė, kurią jis iš karto įsimyli ir viso filmo metu stengiasi būti jos pastebėtas. Dėl to jis mokosi šokti, dalyvauja talentų konkurse, skaito „Karą ir taiką“ (mano mokyklos laikais „Karo ir taikos“ skaitymas damas nuo manęs tik tolino… bet čia tik šiaip išnaša). Bėda tik ta, kad Čarlis baisingai nepasitiki savimi ir yra nuolat įsitikinęs, kad viskas, ką jis daro, yra kvaila ir nieko jam vis tiek nesigaus. Tai sukelia daug humoro bei džiaugsmo.
Bandant iš naujo atgaivinti franšizę su ilgamete istorija visada egzistuoja pavojus, kad gaivintojai sukurs arba viso labo pigesnę ir primityvesnę originalo kopiją, arba tiesiog manipuliuos žiūrovais siūlydami jiems tai, ką jie jau anksčiau matė, tik šviežioje pakuotėje. Originalumas šiuolaikinėje būtyje tapo visiškai nebepaklausia preke. Atgyvena. Paradoksalu, bet šiuolaikiniame Holivudo kontekste „Riešutėlių filmas“ – pakankamai drąsi kūrybingumo išraiška. Filmo kūrėjai labai gerai suprato, kas yra „Riešutėliai“ ir kodėl jie šitiek metų yra taip plačiai žinomi ir mylimi. Gal ir nieko keisto. Du iš trijų scenaristų yra Charles M. Schulz’o giminės (sūnus ir anūkas). Visiškai natūralu, kad jie nuoširdžiai stengėsi nesugadinti savo tėvo/senelio palikimo. Todėl ir „Riešutėlių filmas“ yra atvirai ir be jokių atsiprašinėjimų nostalgiškas. Čia tikrai nerasite jokių inovatyvių idėjų ar eksperimentų, bet „Riešutėliams“ jų ir nereikia, nes nostalgiškas ir kiek melancholiškas pasakojimo būdas veikia kone idealiai.
„Forum Cinemas“ archyvas
Filme yra net ir to, ko šiandienos filmuose ne visada surasi – pagarbos žiūrovui. Tiek tikslinei auditorijai – vaikams, tiek ir juos į kiną atsivedusiems suaugusiems. Gerą vaikišką filmą nuo prasto atskirti ne taip jau ir sunku. Jeigu jame humoras kliaujasi daugiausiai „bezdalais“, „riaugėjimais“ ir panašiais dalykais, kurie mažiems vaikams visada buvo ir bus šiek tiek juokingi, jau galima drąsiai identifikuoti manipuliaciją. Visgi jeigu filmas neina tokiu lengvu keliu, bando vaiko dėmesį patraukti istorija, o ne slapstick komedija, ir dar tuo pačiu į scenarijų įpina lygmenų, kurie bus suprantami tik vyresniems žiūrovams, jau galima jį įvertinti ir pagirti prie jo dirbusius žmones.
„Riešutėlių filmas“ apskritai atrodo lyg svetimkūnis mūsų laikais. Vienintelis į modernumą apeliuojantis dalykas čia yra animacijos stilius. Tačiau ir jame inovacijos minimaliai. Taip, viskas kurta kompiuteriu ir perkelta į tris matmenis, bet pats animacijos stilius yra beveik identiškas seniesiems komiksams ir animaciniams filmams. Nepasikeitęs ir pats „Riešutėlių“ pasaulis. Nepatikėsite, bet šiame filme vaikai neturi nei kompiuterių, nei mobiliųjų telefonų. Jie laksto po kiemą, čiuožinėja pačiūžomis, skraidina aitvarus ir pan. Žodžiu, labai nerealistiška. Tačiau velniop tą realizmą! Animaciniam filmui tai juk absoliučiai nebūtina sąlyga. Daug svarbiau, kad jis sugebėtų paskatinti vaiką (o gal net ir suaugusįjį) svajoti. „Riešutėliai“ šį tikslą įgyvendina idealiai.
„Forum Cinemas“ archyvas
Tai pavyksta didele dalimi ir dėl to, kad patys filmo kūrėjai nebijo fantazuoti. Filme esama ištisų pasažų pašvęstų kažkieno (dažniausiai Snūpio) svajonėms. Kartais jie absoliučiai nelogiški, keisti ir absurdiški, bet svajonės kitokios ir neprivalo būti. Svarbu, kad jos įtrauktų. „Riešutėliuose“ ši būtina sąlyga labai nesunkiai išpildoma. Stebėdamas, skambant puikiam filmo garso takeliui, sudėliotam daugiausiai iš orkestrinių bei džiazo kompozicijų, dramatiškas oro mūšių scenas, kuriose Snūpis sėdėdamas ant būdos kovoja su Raudonuoju Baronu, tiesiog negali nesišypsoti. Tiesą sakant, visas filmo išpildymas yra absoliučiai užtikrintas. Kūrėjai įvykdė iš esmės viską, ką buvo užsibrėžę. Daugiau nieko reikalauti kaip ir neturime teisės.
Norisi net šiek tiek (labai santūriai) pagirti lietuviškojo dubliavimo autorius. Frazė labai gerai lietuviškai dubliuotas šiaip jau niekada nėra nuskambėjusi be ironiškos intonacijos, bet „Riešutėliai“ bent jau gėdos nedaro. Taip, verčiant į lietuvių kalbą pamesta keletas dalykų, bet bendras vaizdas (o tiksliau garsas) pakankamai neblogas. Skirtingai nuo daugelio kitų dubliavimų čia išvengta rėkavimų ir bandymų žūtbūt sulietuvinti dialogus. Ir valio. Taip ir turėtų būti.
Filmo anonsas: