„Forum Cinemas“ archyvas
Pirmą kartą savo karjeroje ne komediją režisuojantis Džėjus Roučas, kurį žiūrovai labiau žino iš „Ostino Pauerso“ ir „Paskutinio tėvų išbandymo“ franšizių, išbando savo jėgas dramoje. Ir ne bet kokioje, o biografinėje, pagal Briuso Kuko knygą „Daltonas Trumbo“. Istoriją apie vieną garsiausių visų laikų Holivudo scenaristų Džeimsą Daltoną Trumbo parašė menkai žinomas serialų scenaristas Džonas McNamara. Taip pat į komandą buvo pakviesta krūva žinomų, tačiau pakankamai nebrangių aktorių, su Brajanu Kranstonu (kurį žiūrovai iki šiol asocijuoja su Ponu Haizenbergu iš „Bręstančio blogio“) priešakyje. Šis kino lipdinys, apie vieną „juodžiausių“ Holivudo laikotarpių, primena kortų namelį, kur nauji režisieriaus išbandymai, nežinomas scenaristas ir kontrastingų aktorių komanda visi kartu svyruoja, tačiau iki galo nesubyra į šipulius.
Istorija mus nukelia į penktąjį dešimtmetį, kur Daltonas Trumbo yra geriausiai apmokamas scenaristas Holivude ir pasaulyje. Tačiau, kai JAV ir Sovietų Sąjungos santykiai pašlyja ir prasideda Šaltojo karo era, kritikos šešėlis krenta ant visų, prijaučiančių komunistinei ideologijai. Daltonas Trumbo, būdamas vienas triukšmingiausių komunistų balsų Holivude, yra pakviečiamas į teismą, kur, už Kongreso negerbimą, turi sėsti į kalėjimą beveik metams. Dar svarbiau – yra įtraukiamas į „juodąjį sąrašą“ žmonių, kuriems draudžiama kurti. Tikėdamas savo prigimtinėmis teisėmis, Trumbo ir toliau rašo scenarijus, prisidengdamas kitais vardais ir, su savo šeimos ir kolegų pagalba, pamažu kovoja už galimybę išvysti savo ir kitų „pasmerktųjų“ tikruosius vardus filmų titruose.
„Forum Cinemas“ archyvas
Filmas akivaizdžiai kenčia nuo režisūrinių ir produkcinių netolygumų. Kol Kranstonas (už šį vaidmenį nominuotas „Oskarui“), Maiklas Stuhlbargas ar Džonas Gudmanas atlieka įsimenančius ir įtikinančius vaidmenis, tam tikri veikėjai atrodo pernelyg animaciniai, kaip Hellen Mirren vaidmuo, ar apskritai „neįsipaišantys“ į kontekstą, kaip komiko Luiso C.K. personažas Arlenas Hirdas, kuris turėtų simbolizuoti bendrą tuometinių Holivudo kūrėjų tipažą, tačiau labiau primena… Luisą C.K.
Nepaisant to, jog filmas priklauso biografinės dramos žanrui, jame nestokojama humoro, kuris ir yra tikrasis Džėjaus Roučo tour de force. Kai kurių scenų komiškumas pataiko idealiai į tuometinę erą, kuri pati savaime primena holivudišką kičą. Dėl to visos scenos su Džonu Gudmanu yra efektyvios ir stipriai primena brolių Koenų komišką aurą. Galima beveik įtarti, kad „Ponas Trumbo“ būtų kur kas efektyvesnis, jei priklausytų satyriškos komedijos žanrui. Tačiau vietoj to, daug scenų ir antraplanių siužetinių linijų atrodo nereikalingos, sujauktos, pernelyg rimtos ir todėl neįtikinančios.
„Forum Cinemas“ archyvas
Filmo „kortų namelis“ dreba ir stiliaus bei formos kontekste. Jei šiais metais pasirodanti veteranų Koenų komedija „Tegyvuoja Cezaris!“ turi puikų satyros ir hiperbolizuoto penkto-šešto dešimtmečio stiliaus santykį, tai rimtos biografinės dramos fone, toks stilius nerezonuoja su žiūrovu ir atrodo apsimestinis. Tuo pačiu, filmo forma, bandanti aprėpti kuo platesnį Trumbo gyvenimo spektrą, nuo teismų iki šeimos vidinio klimato, nuo kolegų dramų iki Holivudo grietinėlės intrigų, atrodo monotoniška, nesolidi ir pernelyg konvenciška. Visai neseniai kino teatruose rodyta biografinė drama „Steve Jobs“ parodė, kad filmas gali būti be galo informatyvus, glaudžiai surištas ir nenuobodžios struktūros.
Nors „Ponas Trumbo“ kenčia nuo būtent tų faktorių, kurie kėlė nerimą – režisieriaus nepatyrimas su žanru, scenarijaus išsiskaidymas ir aktorių chemijos disbalansas – filmas stebėtinai atsilaiko ir nesubyra, pagrindinės emocijos dėka. Filmas nestokoja jautrių scenų, kontrastingų personažų portretų, tempo ir todėl neleidžia žiūrovui pernelyg ilgai nuobodžiauti scenose, paremtose vien dialogu. Ir nors politiniams tos eros niuansams skirta, palyginti, nedaug informacijos, filmas sąmoningai nesistengia būti informacine ir technine terminologija perkrautas istorinis rankraštis. Dėl to istorija, kuri turi tiesioginių sąsajų su šiuolaikinėmis problemomis apie žmogaus teisę į politines pažiūras, išlieka santykinai paviršutiniška. Tai leidžia žiūrovui filmą sėkmingai suvirškinti, tačiau nepadaro to kultūriškai ir kinematografiškai įsimintina patirtimi.
Filmo anonsas:
