Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Mariupolis“ , 2016 m., rež. Mantas Kvedaravičius
Giedrė: Mantas Kvedaravičius – vienas labiausiai intriguojančių šiuo metu kuriančių lietuvių režisierių, kurio darbai dėmesio ir pripažinimo sulaukė ir tarptautinėje kino bendruomenėje. Jo filmuose dera antropologo ir kino kūrėjo žvilgsnis, poetiškumas ir dokumentika. Įdomu, kokius vektorius režisieriui pavyko užčiuopti karo kasdienybės šešėlyje atsidūrusio miesto gyvenime.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Karalių pamaina“, 2016 m. rež. Ignas Miškinis
Lina: Po 7-ių metų pertraukos filmų „Artimos šviesos“ ir „Diringas“ režisierius pristato naują filmą, kuriame vaidina Aistė Diržiūtė, Vainius Sodeika ir kiti. Tai, kad iki šiol jokios informacijos apie šį filmą nebuvo, tik dar labiau intriguoja.
Anonsas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Viskas dėl šou“ (The Show of Shows)
Monika: Nes filme skambės Sigur Ros, o Sigur Ros visada mane nukelia į kažkokią neįsivaizduojamą šalį (galbūt Islandiją, nežinau, nes niekada dar nebuvau ten), kur vyksta neįsivaizduojami dalykai. Tikiu, kad nebylumas čia tik pliusas.
Anonsas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Vangūs Vakarai“ (Slow West), 2015 m., rež. John Maclean
Alisa: Esate įsimylėję savitą Weso Andersono romantiką? Patinka brolių Coenų ironija? O gal žavitės Andrew Dominiko filmų vizualika? Jeigu visa tai apie Jus, suskubkite iš anksto pasirūpinti bilietais į šį filmą. Pradedantysis režisierius Johnas Macleanas pateikia žiūrovams įsimintiną visiškai skirtingų režisierių stilių „kokteilį“.
Anonsas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Junun (meilės beprotybė)“ (Junun (Madness of Love), 2015 m., rež. Paul Thomas Anderson
Auksė: Paulas Thomasas Andersonas – tas režisierius, kurį žino daugelis. Visų jo perlų neminėsiu, bet vienas iš labiausiai įspūdį palikusių – „Čia bus kraujo“. Šįkart autorius imasi dokumentikos ir filmuoja „Radiohead“ gitaristą Jonny Greenwoodą, grupę „Rajastan Express“ ir kitus muzikantus Šiaurės Indijoje. Filme daug puikios ir įvairios muzikos, tad svarbu ne tik žiūrėti, bet ir klausytis, nes režisieriaus vaidmuo nejuntamas.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Klubas“ (El Club / The Club), 2015 m., rež. Pablo Larrain
Alisa: Po įspūdingos, apie reklaminės kampanijos galią pakeisti politinį režimą pasakojančio, filmo „Ne“ (No, 2012) sėkmės, daugelis pranašavo čiliečių režisieriui Pablo Larrainui tolesnę karjerą Holivude, tačiau bent jau kol kas režisierius nusprendė likti Čilėje. Naujausias jo darbas – dar labiau kamerinis „Klubas“, kuriame A. Pinocheto režimo kritika šį kartą užleido vietą satyriškam požiūriui į dvasininkiją.
Anonsas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Hitchcockas / Truffaut“ (Hitchcock/Truffaut), 2015 m., rež. Kent Jones
Alisa: Viskas pasakyta jau pačiame filmo pavadinime. „Hitchcockas pagal Truffaut“ – kiekvienam sinefilui nepaprastai brangi dviejų režisierių pokalbių knyga, ne tik pakeitusi požiūrį į Alfredo Hitchcocko filmus, bet ir iki šiol daranti milžinišką įtaką kino kūrėjams. Apie tai pasakoja Martinas Scorsese, Wesas Andersonas, Peteris Bogdanovichius, Richardas Linklateris, Davidas Fincheris ir kiti garsūs režisieriai.
Lina: Du legendiniai režisieriai ir jų pokalbiai apie kiną, režisūrą ir užkulisius. Kas gali būti įdomiau prisiekusiam kino žiūrovui?
Anonsas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Gyvatės apkabinimas“ (Embrace of the Serpent), 2015 m., rež. Ciro Guerra
Auksė: Nors režisieriui Ciro Guerra ši juodai balta pilnametražė juosta tik trečioji, tačiau jo kūrinys buvo puikiai įvertintas užsienio kino festivaliuose. Kolumbiečio juosta – mistinė kelionė po 20 amžiaus pradžios Amazonijos džiungles. Čia susitikę trijų grupių atstovai – senieji gyventojai, vietiniai prisitaikėliai ir baltieji kolonizatoriai – ieško gydančio reto augalo. Kelionė tik išryškina skirtumus tarp jų ir atveria civilizacijos padarinius, todėl, manau, kad filmas privers susimąstyti apie tai, kaip ir kokią kainą sumokėjo Pietų Amerikos žemynas.
Anonsas
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Ponas Gaga“ (Mr. Gaga), 2015 m., rež. Tomer Heymann
Auksė: Nors šiuolaikiniu šokiu specialiai nesidomiu, daug filmų apie šokį taip pat nemačiau, tačiau šio filmo anonsas sudomino iškart ir nedvejodama jį pasižymėjau. Kodėl? Visų pirma, tai – dokumentika apie charizmatišką ir išties išskirtinę asmenybę – 60-ties Ohadą Nahariną, kuris yra vienas iš žymiausių pasaulio choreografų. Režisieriui T. Heymannui prireikė 7-ių metų šį šokio menininką įkalbėti filmuotis. Galų gale gavus sutikimą, režisierius sekė paskui O. Nahariną į įvairius kraštus ir vyniojo šokėjo gyvenimą lyg siūlų komuoliuką – nuo gimimo iki šių dienų. Manau, kad filmas bus be galo vizualus ir dinamiškas. Maistas akims, ne kitaip.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Gimdymas“ (Delivery), 2015 m., rež. Martín Mejía Rugeles
Auksė: Kolumbiečių režisieriaus debiutiniame filme laikas teka lyg upė, neskubėdamas, ta pačia vaga. Džiunglėse žmonės gyvena paprastai – nuo liūčių iki sausros. Įkalinti įspūdingoje, tačiau izoliuojančioje gamtoje. Cikliško gyvenimo ritmas sukasi ratais, o jo centre – jauna nėščia moteris ir jos kasdienybė. Elegantiškai susuktas filmas neskubins, o švelniai neš pasroviui.