fbpx
Festivalių filmai, Kino pavasaris

„Kino pavasario“ programa „Nauja Europa – nauji vardai“. I dalis

Kadras iš filmo „Aš, Olga Hepnarova“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Aš, Olga Hepnarova“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Vienas labiausiai intriguojančių programos filmų – „Aš, Olga Hepnarova“ (Já, Olga Hepnarová, 2016). Tai 1973 metų Čekijos tragedijos istorija. Dvidešimt kelerių Olga, vienišė sunkvežimio vairuotoja, teigia esanti gyvuliškumo ir patyčių auka, besirenkanti kerštą, o ne savižudybę. Todėl ji suvažinėja kelias dešimtis pėsčiųjų, iš jų mirtinai – aštuonis. Vėliau ji nuteisiama mirties bausme.

Filmas nufilmuotas gražiais, juodai baltais statiškais kadrais su aliuzijomis į Godardą ir Čekų Naujosios bangos kiną. Pirmiau nei juos, ne kinomanai pastebės chaotiškumą, kuris kyla dėl pakankamai trumpų, su mažai dialogų scenų, tarp kurių nėra daug aiškių jungčių. Tai nėra trukdis ir leidžia pastebėti, jog „Aš, Olga Hepnarova“ yra šiek tiek apie visas istorijos šakeles, bet nė karto apie šaknis.

Žiūrint neapleidžia jausmas, jog labiau patyręs režisierius su šia sunkia ir nevienareikšme istorija būtų susitvarkęs profesionaliau. Tomašas Weinrebis ir Petras Kazdas drąsūs dėl bandymo pasakoti, tačiau daro tai saugiausiai įmanomu būdu. Žiūrovui pateikiamos nedidelės Olgos gyvenimo dalys, kurių metu, nors ir visuomet sėlinama šalia pagrindinės veikėjo peties, Olgos personažas lieka neatskleistas.

Kadras iš filmo „Aš, Olga Hepnarova“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Aš, Olga Hepnarova“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kas yra Olga – psichinį sutrikimą turintis žmogus ar patyčių auka? Pasirinkus vieną iš variantų, įmanoma pasikapstyti gilesnėje problematikoje, kaip psichinė sveikata ir jos vertinimas (tiek instituciniu lygmeniu, tiek visuomenės nuomonės), arba patyčių pasekmės (dėl prastų bendravimo įgūdžių ar seksualinės orientacijos, ar kitų kitoniškumo apraiškų). Paminimas ir smurtas šeimoje, kuris taip ir lieka „kaboti“ Olgos pasąmonėje – auditorijai nepaaiškinama, ar toks buvo, ar Olga jį išsigalvojo, tad ši istorijos detalė nėra paveiki.

Gaila, jog neįtikėtino potencialo filmas liks ties neblogo, bet vidutiniško kūrinio riba.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Balandžio 06, Trečiadienis, 19:30-21:15, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 11, Pirmadienis, 18:15-20:18, Forum Cinemas Vingis, S09, Vilnius
Balandžio 13, Trečiadienis, 21:15-23:18, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Kadras iš filmo „Valpurgijos naktis“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Valpurgijos naktis“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Lenkiška „Valpurgijos naktis“ (Noc Walpurgii, 2015). Ką veikti siūloma šią paskutinę balandžio naktį? Vaidinti, vaidinti, vaidinti. Tai filmas apie vaidybą – ne tik profesinę jos pusę, bet ir likusias gyvenimo kaukes. Žurnalistas aplanko operos primadoną – bando paimti interviu ir užtrunka visa naktį, kol jie abu drauge suvaidina savo vaidmenis ir atskleidžia tikruosius kėslus.

Filme – tik dviejų veikėjų pokalbis (ir vaidyba); veiksmas vyksta vienoje ankštoje erdvėje; viskas juodai balta. Sudarytos sąlygos žiovuliui, bet jis neatsiranda. Filmas toks greitas, vikrus ir šmaikštus, jog kartais visko per daug. Vaidyba – įvairių žanrų: čia ir romantiškas šokis, ir trilerio grasinimas ginklu, ir siaubą kelianti klaustrofobiška aplinka, įsipinančios istorinės, karinės detalės, kurios pasakojamos čapliniška maniera. Miksas žavingas, bet pernelyg kontrastuojantis su ilgainiui vis aiškesnę formą įgaunančia pagrindine filmo istorijos linija.

Ši tragikomiškai atsispindi ironiškam žanrų kratinyje – filmas pasiekia aukštumą. Gal čia vertėjo sustoti…? Toliau dramatizmo vis daugiau ir daugiau, kol jis tampa nebeaprėpiamas ir nebesuprantamas. Dėl to filmo pabaiga verčia suglumti – ar tai nepasisekęs kičas, ar dar vienas ironiškas mostas vaidybos ir dramos pusėn? Bet kuriuo atveju, netradicinė ir emocinga juosta yra viena tų sėkmingai reprezentuojančių „Kino pavasario“ šūkį („Emocijų pavasaris“) ir turėtų rasti savo žiūrovą.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
BALANDŽIO 10, SEKMADIENIS, 17:45-19:18, Pasaka, MS, Vilnius
BALANDŽIO 11, PIRMADIENIS, 17:15-18:48, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius
BALANDŽIO 12, ANTRADIENIS, 18:45-20:18, Skalvija, Vilnius
BALANDŽIO 13, TREČIADIENIS, 21:30-23:03, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius

Kadras iš filmo „Filmas apie šeimą“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Filmas apie šeimą“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kitas čekų pasiūlytas kūrinys programoje – „Filmas Apie Šeimą“ (Rodinny Film, 2015). Pavadinimas neapgauna – filmo siužetas sukasi aplink šeimos ir jos dviejų vaikų gyvenimus, nepamirštant ir pasirodančio dėdės bei, žinoma, šeimos šuns. Vyras ir žmona iškeliauja plaukioti į Indonezijos salynus, o paauglys ir jo vyresnė sesuo lieka namuose.

Sutrikusi komunikacija bei jos pokyčiai – viena iš svarbesnių filmo temų. Tiek dėl tėvų-vaikų santykio, tiek dėl bendravimo sunkumų tiesiogine prasme: tėvai su vaikais kalbasi „Skype“ programa, kuri, dėl netikėtų aplinkybių, vėliau padėti nebegalės. Režisieriui svarbus technologijų ir žmonių santykių ryšys – jau pirmas filmo kadras pradedamas nuo nedidelio TV ekrano automobilyje, o filmo eigoje prie ekranų prilips visi – siekiantys susisiekti su už tūkstančių kilometrų esančiais, pasitelkę ekranus bandantys atsitraukti nuo stovinčiųjų už kelių žingsnių bei kitos variacijos, kurių kol kas nesinori atskleisti.

Paauglių gyvenimas – geriausiai pavykusi filmo dalis. Natūraliai skambantys dialogai ir veiksmai, santykis su tėvais bei draugais – viskas atskleista puikiai, nepamirštant palikti intrigos. Likę šeimos nariai iš antraplanio vaidmens į pirmąjį įstumiami antrojoje filmo pusėje ir filmo ritmas sutrinka. Pakinta dinamika, tikslai, atsiranda visiškai nauja dramatinė linija. Sunku pasakyti, ar tai pasiteisina, tačiau bent jau praplečiama žiūrovų amplitudė. Šeimos filmas – patraukli alternatyva šeimos filmui, nors kai kurie žiūrovai galėtų pasigesti išbaigtumo.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Balandžio 08, Penktadienis, 18:30-20:05, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 11, Pirmadienis, 22:00-23:35, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 13, Trečiadienis, 19:00-20:53, Pasaka, DS, Vilnius

Kadras iš filmo „Troškulys“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Troškulys“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Kitas „Nauja Europa – Nauji vardai“ dalyvis – bulgarų „Troškulys“ (Jajda, 2015), kuriame pasakojama apie dviejų žmonių bei jų paauglio sūnaus gyvenimą sausringoje kalnų dykynėje. Tėvas verčia sūnų sportuoti – nubėgti reikiamą kilometražą. Sūnui tą daryti sekasi tingiai ir nerangiai – ir vis tiek sėkmingiau nei pačiam filmui, kuris nuo kokybiškos juostos atsilieka maratono atstumu.

Šiuolaikinės standartinės kino juostos ABC – režisieriaus stilius ir būtis: elementorius  rankose tvirtai laikomas nuo pat filmo pradžios. Panašus jausmas apima žiūrint studentų etiudus – tik tie etiudai, koncentruoti į vieną darbelį ir jo aiškų išpildymą. Jei trumpos studentų užduotys žadina tik dėstytojų dėmesį, kodėl pusantros valandos bandymas turėtų kankinti pilnas žiūrovų sales?

Filmo istorija, tiesa, visai įdomi. Na, smalsu, ar užsimegs koks netikėtas romanas; ar atvykusi keistuolė mergaitė iškrės dar vieną psichopatišką pokštą; galų gale – ar šeimai pavyks surasti trūkstamą vandens (kaip pragyvenimo ir išgyvenimo) šaltinį. Pasakojimas lyg ir įtikinantis, o paskutinė filmo scena netgi atrodo neįtikėtinai kokybiškai (arba tiesiog visos režisūrinės pajėgos buvo skirtos tik jai), tačiau neatperka pusantros valandos trunkančio vadovėlinio pasakojimo būdo, su visais įmanomais pabaksnojimais į šonus ir akis.

P.S. Šio filmo seansų, palyginus su kitais, tikrai nemažai. Vis tik kino troškulį geriau malšinti kuo kitu, mat „Troškulys“ jį ne padidintų, o pribaigtų iki nebegalėjimo nukėblinti į kitą seansą.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Baladžio 07, Ketvirtadienis, 21:15-22:45, Pasaka, MS, Vilnius
Balandžio 08, Penktadienis, 14:15-15:45, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 10, Sekmadienis, 15:45-17:15, Skalvija, Vilnius
Balandžio 11, Pirmadienis, 17:30-19:18, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 12, Antradienis, 18:15-20:03, Forum Cinemas Kaunas, S02, Kaunas
Balandžio 13, Trečiadienis, 16:45-18:33, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 14, Ketvirtadienis, 13:15-15:03, Forum Cinemas Vingis, S12, Vilnius

Kadras iš filmo „Drėgmė“ Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kadras iš filmo „Drėgmė“
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas

Dar vienas aplenktinas filmas – „Drėgmė“ (Vlažnost, 2016). Suklusti privalo vaikštantieji į kiną, kurie ieško šio bei to daugiau nei kasdienės bėdos, apipintos abstrakčių frazių. „Drėgmė“ nepasiūlo nieko daugiau, nieko naujo.

Pagrindinio veikėjo Petero savaitė sunki: dingsta meilužį turinti žmona, darbe pilna įtartinų sandorių, nuovargis verčia griebtis svaigalų. Užklupusios nelaimės pateikiamos bėdojimo ir gilių (kaip mokinių kalbėjimo įskaitos temų) minčių fone: režisierius siūlo galvoti apie susvetimėjimą, persidirbimą, niekinga šiuolaikinę visuomenę ir taip toliau. Bėda, jog juostos įgyvendinimas nuvalkiotas ir neįdomus. Pagrindinis veikėjas rodomos ir kenčiantis, ir suglumęs, tačiau jo sutikti demonai aplenkia žiūrovą – apie Petarą žinoma per mažai. Taip, kaip jam žmonės yra svetimi, taip ir jis svetimas auditorijai.

Vertėtų nepamiršti, jog „Drėgmė“ – Serbijos kinas, ir iš jo dabartinio konteksto kiek iškrenta, nėra tipinė ir atpažįstama juosta savo turiniu. Vis tik ne serbų auditorijai „Drėgmė“ gali judinti atminties kerteles, atpažįstant lyg ir savo bei bičiulių skudurus, lyg ir jau matytas kitas trisdešimt kino juostų.

Filmo anonsas:

Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Balandžio 08, Penktadienis, 20:45-22:38, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 10, Sekmadienis, 21:15-23:26, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius
Balandžio 12, Antradienis, 21:15-23:26, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius

Komentarai
Domiuosi politika ir žmogaus teisėmis, todėl nenuostabu, kad būtent šių aspektų pirmiausia ir ieškau žiūrimuose filmuose. Net ir ne visuomet užsimindamas tiesiogiai, kinas, nori nenori, plėtoja tam tikrą problematiką ir jos diskursą vien paties paminėjimo, vaizdavimo faktu. Kad ir kokie fantastiški ir neįtikėtini bebūtų, filmai kalba apie tas pačias realaus pasaulio problemas. Tik nenuspėjama tampa riba: kas kam daro įtaką – realybė kinui ar kinas realybei. Prieš maždaug šimtą metų pirmas bučinys kino ekranuose sukėlė pasipiktinimą dėl atvirumo. Normos pakito, tačiau atsirado kiti nepatogumai, apie kuriuos kalbėti privalo ir kinas. Suvokimas keičiasi, scenos atvirėja, o aš žiūriu filmus ir noriu pasidalinti savo apžvalgomis su Tavimi. Tai nereiškia, kad visur reikėtų tikėtis politinio aspekto. Kartais filmas tam nepasiduoda, o kartais norisi ko nors lengvo prie puodelio kavos.