Šaltinis – jonathanrosenbaum.net
Nėra vieno griežto filmo-esė apibrėžimo, tačiau žiūrėdami šio tipo filmus dažniausiai lengvai juos identifikuojame. Kaip ir literatūriniam esė žanrui, jiems būdingas asmeniškas žvilgsnis, intelektualinių klausimų formulavimas, refleksija, kvietimas diskusijai. Verbaliniai ir vizualiniai elementai papildo vienas kitą, fikcija pinasi su dokumentika. Turbūt nėra tokios temos, kuria negalėtų būti parašytas esė, tad ir filmų įvairovė apima itin platų svarstomų klausimų ratą.
- „Be saulės“ (Sans soleil), 1982 m., rež. Chris Marker
„Jam patiko tų laike sustingusių akimirkų trapumas. Tie prisiminimai, kurių vienintelis uždavinys buvo nepalikti nieko daugiau, tik prisiminimus. Jis rašė: „Aš apkeliavau pasaulį keletą kartų ir dabar mane domina tik banalybė. Šioje kelionėje vaikiausi jos su galvų medžiotojo užsidegimu. Saulei tekant pasieksime Tokijų.“
Chrisas Markeras laikomas vienu savičiausių XX a. dokumentinio kino kūrėjų. Rašytojas, fotografas, vertėjas, keliautojas kūrė ir formavo filmo-esė žanrą. „Be saulės“ – tai filmas, kuriame susilieja filosofinės įžvalgos, literatūra, meditatyvus žvilgsnis, kelionių įspūdžiai ir vaizdiniai, virsdami žmogiškosios atminties, istorijos refleksija.
- „Naktis ir rūkas“ (Night and Fog), 1955 m., rež. Alain Resnais
„Dabar, kai jums kalbu, ledinis tvenkinių ir griuvėsių vanduo užpildo masinius kapus, šaltas ir dumblinas vanduo, drumzlinas, kaip mūsų atmintis.“
Sukurtas praėjus dešimčiai metų po nacių koncentracijos stovyklų išlaisvinimo, „Naktis ir rūkas“ laikomas vienu geriausių genocido temą paliečiančių dokumentinių filmų, retoriškai klausiančių – kaip ir ar įmanoma suvokti baisią realybę, kurios nepajėgia perteikti nei joks pasakojimas, nei joks vaizdinys.
3.„Brangus dienorašti“ (Dear Diary), 1994 m., rež. Nanni Moretti
„Žinai, apie ką galvojau? Galvojau apie vieną labai liūdną dalyką, kad net ir padoresnėje visuomenėje nei ši, visada priklausyčiau mažumai. Bet ne ta prasme, kaip filmuose, kuriuose vyras ir moteris, nekenčiantys vienas kito išsidrasko į gabalus negyvenamoje saloje, dėl to, kad režisierius netiki žmonėmis. Aš tikiu žmonėmis, bet netikiu žmonių dauguma.“
Jautriame ir šmaikščiame, absurdiškame ir ironiškame iš vinječių dėliojamame filme pagrindiniu veikėju tapęs režisierius Nanni Moretti su nuostaba ir smalsumu stebi pats save, savo draugus ir visą šiuolaikinę visuomenę.
- „Rinkėjai ir aš“ (Les glaneurset la glaneuse /The Gleaners & I), 2000 m., rež. Agnès Varda
„Miesto ir kaimo rinkėjai, visi pasilenkia, kad galėtų pakelti renkamus dalykus. Nėra jokios gėdos, tik rūpestis.“
Vieni renka derliaus likučius, kiti – įdomius daiktus, treti – vaizdus. Vieni renka tam, kad išgyventų, kiti – iš etinių sumetimų, dar kitiems tai tiesiog hobis ar įdomus užsiėmimas. „Rinkėjai ir aš“ – itin humaniškas pasakojimas, paliečiantis socialinės nelygybės temas, elegantiškai vedantis istorines paraleles ir įpinantis asmeninės istorijos elementus.
- „Laiškas Džeinei: nuotraukos tyrimas“ (Letter to Jane: An Investigation About a Still), 1972 m. rež. Jean-Luc Godard, Jean-Pierre Gorin
„Žiūrovas turi sugebėti mąstyti ir mąstyti, visų pirma, apie šią klausimų ir atsakymų problemą.“
Šis filmas, paskutinis bendras Godardo ir Gorino darbas, bando dekonstruoti vieną fotografiją, fiksuojančią Jane Fonda, agitavusią už taiką Vietnamo kare. Esė, kelianti klausimą, kokį vaidmenį intelektualai turi vaidinti revoliucijoje, yra įdomus – nejaukus ir intriguojantis tuo pat metu – laikmečio ideologiją fiksuojančio radikaliai politinio kino pavyzdys.
6.„Zed ir du nuliai“ (A Zed & Two Noughts), 1985 m., rež. Peter Greenaway
„Kaip manai, ar zebras yra baltas gyvūnas su juodais dryžiais, ar juodas gyvūnas su baltais dryžiais?“
Šiuo filmu-esė „siekiama teorinio santykio tarp žmonių ir gyvūnų nusakančio apibendrinimo – konkrečiame zoologijos sodo pavyzdyje, bet kartu ir peržengiant jį – mitologijoje, literatūroje, erotikoje ir t.t.“, – taip savo užmojį apibūdina Peteris Greenaway‘us. Tai perversiškas, intriguojantis, intelektualus filmas, žaidžiantis kino forma, flirtuojantis su dailės istorija ir nagrinėjantis abstrakčias evoliucijos, taksonomijos, netekties, traumos, irimo ir nykimo idėjas.
- „Los Andželas vaidina save“ (Los Angeles Plays Itself), 2003 m., rež. Thom Andersen
„Los Andželas, Kalifornija. Jie čia kuria filmus. Aš čia gyvenu. Kartais manau, jog tai man suteikia teisę kritikuoti, kaip filmuose vaizduojamas mano miestas.“
Beveik trijų valandų „pasivaikščiojimas“ su vietiniu gidu supažindins su įvairiais filmuose kuriamais stereotipais ir mitais apie Los Andželą – daugiausiai filmuojamą miestą pasaulyje.
