„Du Kine“ archyvas
Kad pasibaigus „Marvel“ filmui po titrų bus papildoma scena, kurioje bus informacijos apie ateinantį filmą, žino tikriausiai jau ne vienas. Todėl ir bėgti iš kino salių pasibaigus filmui nėra ko (nebent bijote spoilerių arba jus labai nuvylė „Keršytojų“ antra dalis). Bet šįkart studija tikriausiai apkvailino ne vieną, parodydama dvi scenas, kai visa salė ištuštėjo jau po pirmosios. Tad patarimas tiems, kuriuos jau valytojos rinkdamos šiukšles „grasina“ išvaryti iš kino salės, – išsėdėkite visa laiką iki galo, tada nereikės, kaip man, ieškoti internete nelegaliai nufilmuotų ištraukų (nesivarginkite, jų ten dar nėra). Na, ir jeigu perskaitę tekstą pyksite, kad sugadinau jums dieną, nes per daug viską išaiškinau, čia ir sustokite.
Jeigu esate ištikimas „Marvel“ gerbėjas, nesvarbu, ar tik filmų, ar ir komiksų, o ne šiaip netyčia užklydęs į kino teatrą žiūrovas, kurio tiesiog tą vakarą niekas daugiau nepatraukė, o galbūt laikote save viena(-u) iš Cumberbitches ir tiesiog žiūrite viską, kur pasirodo jūsų numylėtasis Benedictas Cumberbatchas, tuomet ši daktaro Styveno Streindžo istorija primins gerai žinomo Tonio Starko arba Geležinio žmogaus veikėją.
„Du Kine“ archyvas
Puikus neurochirurgas, kurio gyvenimo aprašymas tobulas. Gyvenantis prašmatniame bute, kuris prilygsta dideliam išpustam jo ego. Nesugebantis pasirūpinti niekuo kitu tik savimi. Arogancija ir sarkastišku humoru pasižymintis Streindžas praranda galimybę toliau operuoti po sunkios autoavarijos, kurios metu nepagydomai susižaloja rankas (Toni Starkas sužeidžiamas skeveldra, kuri vos jo nenužudo). Visais būdais bandantis susigrąžinti praėjusį gyvenimą daktaras nuvyksta net iki pat Kamar-Tažo, kur jį priglaudžia burtininkė (Tilda Swinton) ir sutinka mokyti magijos.
„Daktaras Streindžas“ (Doctor Strange, 2016, rež. Scott Derrickson) komiksuose pirmą kartą pasirodė 1963-iųjų metų „Keistos istorijos“ 110-ąjame numeryje, sukurto Steve`o Ditko bei Stano Lee (jį ir patį trumpai galite išvysti filme). Tačiau šis „Marvel“ veikėjas niekada ir nesulaukė tokio susidomėjimo kaip prieš tai jų sukurtas „Žmogus-voras“. Komiksuose, skirtingai nei filme, daktarą magijos ir kovos menų moko ne moteris, bet Himalajuose užaugęs senas azijietis.
Nors tai ir privertė pasipiktinusius kalbėti apie vis dar Holivude esantį rasizmą, manau, kad išskirtiniai Tildos veido bruožai ir jos balso tembras padėjo jai įtikinamai sukurti veikėją. Beje, tai ne vienintelis veikėjas filme, kuris pavaizduotas kitaip. Mordo, kurį vaidina juodaodis britų aktorius Chiwetelas Ejioforas („Dvylika vergovės metų“), komiksuose iš tiesų yra kaukaziečių kilmės, atvykęs iš Transilvanijos į Kamar-tažą mokytis magijos kerų. Bet tai nesukėlė didelių pasipiktinimo bangų. Tikriausiai vien dėl prieš „Oskarų“ apdovanojimus kilusių protestų – kurie vyko prieš metus – dėl juodaodžių diskriminavimo juose ir visoje kino industrijoje.
„Du Kine“ archyvas
Tačiau filme keičiami ne vien veikėjai, bet ir pati istorija. Didysis blogietis Kaelicijus (Mads Mikkelsen) originalioje istorijoje yra tik Mordo mažasis pakalikas arba labiau netgi „pasiuntinys“, nelabai figūruojantis siužete. Komiksuose pagrindinio blogiečio vietą užima pats Mordo, kuris ir iškviečia Dormanu, grasinantį sunaikintį Žemę, bei kėsinasi į burtininko gyvybę. Tad kitoje „Daktaro Streindžo“ dalyje jis turėtų tapti pagrindiniu priešininku.
Šis „Marvel“ studijos filmas yra pirmasis, įžengęs į magijos pasaulį. Jame galima keliauti skirtingomis dimensijomis, atsiskirti sielą nuo kūno ir atsukti laiką atgal. Todėl natūraliai iškyla klausimas, kaip studija susidoros su Streindžo siužetine linija, kuomet jis įžengs į „Keršytojų“ ar kitų veikėjų istorijas, kurios ir taip kartais atrodo per daug supainiotos ir nelogiškos net ir tokiam pasauliui. „Marvel“ plečiantis ir kuriant vis daugiau filmų bei serialų, visus veikėjus darosi vis sunkiau sutalpinti į vieną visatą, o norint patenkinti ir „komiksų“ visažinius reikės samdyti kuo daugiau rašytojų, kurie bent kiek galėtų suvaldyti veiksmą.
Savo vizualumu filmas kelia alegorijas į Christopherio Nolano „Pradžią“ (Inception, 2010), kur dauguma mačiusiųjų buvo sužavėti režisieriaus vaizduote ir sapnuose keičiamais miestų peizažais. Tačiau „Daktaro Streindžo“ specialiųjų efektų komanda viską perkelia į kitą lygį, ką galėtumėte išvysti nebent Anime animacijoje. Palyginus su ankstesniais „Marvel“ filmais, ypač „Keršytojų“ abejomis dalimis, CGI elementai atrodo daug natūraliau ir ne taip rėžia akį, žinant, kad beveik viskas yra filmuojama studijoje prieš žaliąjį ekraną.
„Du Kine“ archyvas
Vis dėlto filme neišvengiama ir labai kičinių momentų, kaip juokai apie Beyonce ar Adele bei wi-fi slaptažodį. Kiek banalus pasirinkimas buvo blogiečio vaidmenį duoti suvaidinti Madsui Mikkelsenui (nieko blogo prieš jį neturiu), kuriam jau klijuojama „Holivudo blogiuko“ etiketė. Kaip ir klasikiniais laikais, taip ir dabar kino industrijoje nevengiama formuoti aktorių tipažų, kartais juos „įstatant“ į pasikartojančius vaidmenis.
Beje, nors „Daktarą Streindžą“ ir būtų galime pavadinti mažuoju „Marvel“ renesansu po „Keršytojai: Altrono amžius“, darosi vis sunkiau nustebinti žiūrovus savo siužetu. Kai kurie į dienos šviesą išlendantys veikėjai tiek filmuose, tiek serialuose atrodo tarsi jau girdėtos ir perpasakotos istorijos, t. y. ankstesnių veikėjų šešėliai. Suprantama, jog „Marvel“ studijos siekis visada buvo užsidirbti kuo daugiau pinigų, tad filmai yra taikomi plačiajai auditorijai ir vos ne visiems politiniams režimams (turiu omenyje Kiniją). Bet ar jai pačiai vis dar neatsibodo tas pats per tą patį?
Filmo anonsas: