„Karalių pamaina“ 2016 metų kino sensacija, dar prieš premjerą puikiai įvertinta ir spėjusi susirinkti net kelis „Sidabrinės gervės“ apdovanojimus. Tai trečiasis Igno Miškinio ilgametražis filmas po 7 metų pertraukos, savo struktūra kiek panašus į ankstesnįjį jo darbą – tiek „Artimos šviesos“, tiek „Karalių pamaina“ vyksta tik vieną naktį, tačiau režisierius sugeba į tokį trumpą laiką sutalpinti viską, ką jis nori pasakyti. Ignas Miškinis kartu su bendraautoriumi Sauliumi Drunga filmo tema neparodo nieko naujo, o tiesiog primena aktualias dabartines problemas, kurių nepastebime ar nenorime pastebėti gyvendami vartotojiškoje visuomenėje. Tačiau tai nepadaro siužeto eiliniu, atvirkščiai – savo originalumu filmas išsiskiria iš kitų. „Žmogiškumas yra tai, kas esame mes. Mes negalime būti mašinos,“ – taikli režisieriaus nuomonė, kuri kartu yra tarsi „Karalių pamainos“ pamatinė idėja.
Filmo siužetas gan paslaptingas – Kalėdų naktį policininkas ligoninėje saugo Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlį. Pamaina seniai baigėsi, bet niekas neatvyksta jo pakeisti, todėl vaikinui tenka laukti ir tęsti savo užduotį. Ligoninėje jaunuolis ne vienas – su juo dar budi du pasipūtę ir įžūlūs apsauginiai, kuriems labai nepatinka policininko draugija, vienišius daktaras ir žavi brunetė slaugė. Perdėtas jaunuolio pareigingumas sulaukia nesuprantančių aplinkinių reakcijos. Pagrindinį veikėją nuolat lydi arogantiški klausimai bei pašiepiantys komentarai, kurie bando jį išmušti iš vėžių, bet jaunuolis stipriai laikosi savo pozicijos ir nedaugžodžiaudamas kartoja: „Toks įsakymas“. Paslaptinga Kalėdų naktis tarsi visus įtraukia į netikėtą įvykių pynę, kurios metu vyksta nesuprantami dalykai, eilinę darbo pamainą pavertę chaosu.
GPĮ archyvas
Iš pažiūros filmas atrodo lėtas ir monotoniškas – ilgos, nepasižyminčios veiksmo gausa scenos, ta pati ligoninė ir ta pati naktis. Tačiau tai viso labo tik pradžia, išbandanti žiūrovo kantrybę. Filmui savitumo suteikia jo pavadinimas ir Kalėdų nakties laiko erdvė – šių dėka tikroviškas siužetas įgauna mistinių savybių, žadinančių smalsumą. Mįslingumo bei įtampos prideda kruopštus filmavimas ir užburiantis garso takelis. Ypač norėčiau pagirti kompozitorių Edgars Rubenis, nes jeigu ne jis, filmas prarastų tikro trilerio įvaizdį. Įdomus ir aktualus Vainiaus Sodeikos personažo – policijos pareigūno – pasirinkimas. Iš šių žmonių mes labai daug reikalaujame, tačiau, kai susiduriame su žmogiškuoju faktoriumi, pykstame, kad jie šaltu veidu vykdo savo pareigas. „Karalių pamainoje“ policininko personažas iškelia kone svarbiausią klausimą filme – kas svarbiau, pareiga ar žmogiškumas? Nepaisant to, kad šis veikėjas vilioja savo interesingumu, jo asmenybė yra gana pilka. Šią padėtį pataiso žavingas aktorės Aistės Diržiūtės įkūnytas slaugės personažas, kuris puikiai nuspalvina jųdviejų duetą. Negaliu nesigrožėti visuomet besišypsančios, šiek tiek vaikiškos merginos bei rimto, drovaus vaikino dialogais, kurie, manau, ne vieną žiūrovą pritraukė prie ekrano.
„Karalių pamaina“ pateisino visus mano lūkesčius. Kiekvienas kadras, scena, personažai buvo labai gerai apgalvoti ir nuostabiai dera tarpusavyje. Nors tai ir visiškai realistiškas filmas, tačiau jis turi to, kas pakelia į siurrealistinį lygį. Galbūt „Karalių pamaina“ nepasižymi veiksmo gausa ar įprasta vyksmo vietų įvairove, bet tai tik būtų persūdę mistikos skonį, kuris ir padaro filmą ypatingą. Lietuvos kinui – tai dar vienas nuostabus šedevras.
Aistė Mažuolytė
Pasvalio Petro Vileišio gimnazija