Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Yra toks filmų tipas – paverkimai. Arba „visos gyvenimo nelaimės“. Ten herojus ištinka smarkūs gyvenimo sukrėtimai, dėl kurių veikėjai arba apdovanojami (siužetas: vargšas trečiasis brolis, kuris užkariauja princesės širdį), arba lieka didvyriškais kankiniais. Tokie filmai kviečia pažiūrėti, kaip ten gyvenime būna, ir galiausiai truputį įgrįsta: dėl nuspėjamumo ir paprastai juodų-baltų veikėjų charakterių.
„Ji“ (Elle, 2016) turėjo potencialą tapti tokiu kūriniu: pagrindinės veikėjos tėvas yra žudikas, jos vaikystė košmariška, dabartiniu metu ją užpuola prievartautojas, darbe susiduria su priekabiavimu ir patyčiomis. Situacija sunki ir slegianti. Vis tik filme Ji labai netradicinė veikėja, tvirtai, o kartais ir nesuprantamai, reaguojanti į jai atsitikusias nelaimes.
Daugiausiai dėmesio filme, ko gero, skiriama moteriškumo ir vyriškumo sampratai. Mišelė (Isabelle Huppert) dirba kompiuterinių žaidimų kompanijos vadove; jos motina susitikinėja su gerokai jaunesniu vyru; Mišelės sūnus nėra savo šeimos galva; žodžiu – personažai nepaklūsta stereotipams.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
„Ji“ – emancipuoja. P. Verhoevenas suvaldo aktorius, viskas papildoma neblogo scenarijaus, tad veikėjai nėra tik šaržai, atstovaujantys kokią nors idėjai; atvirkščiai – visi jie gyvi, nevienpusiai, vienas kitą papildantys, leidžiantys įsijausti į filmą, o tai be galo svarbus uždavinys, žinant, kokios įtemptos ir nepatogios scenos laukia ateityje.
Kaip bebūtų, sunku pasakyti, ar filmas tikrai feministinis. Kartą režisieriaus P. Verhoeveno paklausė, ar jis yra feministas. Pats klausimo kėlimas liudija, jog feminizmo apraiškos filme nėra priimamos kaip duotybė. Kad ir kokia emancipuota bebūtų Mišelė, visuomenės ji nėra laikoma normaliu žmogumi. Tai netgi pasakoma tiesiogiai per sugretinimą su tėvu: šis yra žudikas, o šalia ne laiku atsidūrusi dukra išvadinama psichopate. Nufotografuotos mergaitės nuotraukos sukelia klausimų visuomenėje, pradedama tyrinėti mergaitės išraiška – kitais žodžiais tariant, sukonstruotos aplinkybės verčia ieškoti nenormalumų – Jos, kuri kitokia nei mes. Beje, tai tik nedidelė filmo detalė, tačiau jas P. Verhoevenas išdėlioja visame filme, o tai atidiems žiūrovams sukels tikrą analizės džiaugsmą.
Filme laužomos ne tik vaizduojamos socialinės normos. Pradžioje minėti nelaimių filmai (ir ne tik jie) įpratina laukti pasikartojančių herojų veiksmų, tačiau Mišelė elgiasi neprognozuojamai, neperimdama jai siūlomo aukos vaidmens ir netgi jam pasipriešindama. Be to, filme labai daug geismo, bet ne tradicinio. Neišduodant siužeto detalių galima pasakyti, kad žiūrovai verčiami jaustis nepatogiai, suprasti save kaip stebėtojus iš šono – na kaip čia taip, nederama… bet įdomu, kas toliau. „Ji“ – žiūrovo lūkesčių laužytoja.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Įsižeidusiems, nesupratusiems ar kitaip pasipiktinusiais dėl filmo vienareikšmiškai patiks Isabelle Huppert vaidyba. Vienos scenos metu Mišelė mini patirtą vaikystės traumą. Turiu pripažinti, kad tik I. Huppert veido užteko tam, kad jos pasakojimas savaime iškiltų mano vaizduotėje. Meistriškas I. Huppert pasirodymas verčia prieš akis matyti jos vaidinamą pasakojimą. Ji – kerinti aktorė.
Šių metų „Kino Pavasario“ atidarymo filmas visai kitoks nei pernykštis bei atitinkantis šūkį „Nauji vėjai“. Nors P. Verhoeveno darbas nėra novatoriškas formos prasme, jo turinys ir labai gyvi, ryžtingi veikėjai stebina, priverčia jaustis nepatogiai. O svarbiausia, po seanso filmas turėtų sukelti nemažai diskusijų ir interpretacijų.
Filmo anonsas:
Filmą turėsite galimybę pamatyti „Kino pavasario“ metu:
Kovo 23, ketvirtadienis, 18:00-20:10, Forum Cinemas Akropolis, S02, Vilnius
Kovo 23, ketvirtadienis, 18:00-20:10, Pasaka, DS, Vilnius
Kovo 23, ketvirtadienis, 18:00-20:10, Skalvija, SK, Vilnius
Kovo 23, ketvirtadienis, 18:00-20:10, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius
Kovo 24, penktadienis, 18:00-20:10, Forum Cinemas Klaipėdoje, S2, Klaipėda
Daugiau seansų rasite čia.
