Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Apie rumunų Naująją bangą pradėta kalbėti daugiau negu prieš dešimtmetį, kai Cristi Puiu „Pono Lazaresku mirtis“ (The Death of Mr. Lazarescu, 2005) nugalėjo antroje pagal svarbumą Kanų kino festivalio programoje „Ypatingas žvilgsnis“, Corneliu Porumboiu „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ (12:08 East of Bucharest, 2006) buvo įvertintas „Auksine kamera“ už geriausią debiutą, o Cristiano Mungiu „4 mėnesiai, 3 savaitės ir 2 dienos“ (4 Months, 3 Weeks and 2 Days, 2007) nuskynė ir svarbiausią prizą – „Auksinę palmės šakelę“.
Pernai net dviejų svarbiausių rumunų Naujosios bangos režisierių naujausi filmai pateko į pagrindinę Kanų konkursinę programą. Tai – už geriausią režisūrą įvertintas Cristiano Mungiu „Baigiamieji egzaminai“ (Graduation, 2016), pasakojantis apie moralinių kompromisų kainą, ir Cristi Puiu „Sieranevada“. Nors pastarasis ir liko be apdovanojimų, jis nusipelnė tikrai ne mažiau žiūrovų dėmesio. Tad smagu, kad šiemet „Kino pavasaryje“ turime galimybę pamatyti abu šiuos darbus.
„Sieranevada“ prasideda apie dešimt minučių trunkančiu prologu, kuriame būsimi pagrindiniai filmo herojai niekaip negali rasti vietos, kurioje galėtų pastatyti savo automobilį. Šis, atrodytų, visiškai atsitiktinis epizodas puikiai atspindi visą, bene tris valandas trunkantį filmą. Panašius ilgais kadrais prasidedančius epizodus, perteikiančius būsimo filmo nuotaiką, rumunų Naujosios bangos filmuose galima pamatyti neretai. Pavyzdžiui, Corneliu Porumboiu „12:08 į Rytus nuo Bukarešto“ pradžioje stebime gęstančius gatvės žibintus, o tik artėjant filmo pabaigai režisierius atskleidžia, kokiu būdu gatvės žibintuose užkoduota revoliucijos metafora.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Cristi Puiu savo filmuose dažnai nagrinėja mirties absurdą. Juostoje „Pono Lazaresku mirtis“ stebėjome mirštančio vyro kelionę naktinio Bukarešto gatvėmis, o „Auroroje“ (Aurora, 2010) pagrindinis herojus, kurio vaidmenį, beje, atliko pats filmo režisierius, įvykdo kelias niekaip nemotyvuotas žmogžudystes. Tuo tarpu „Sieranevadoje“ veiksmas vyksta po mirties praėjus 40 dienų.
Pagal ortodoksų tradiciją tikima, kad praėjus 40 dienų po žmogaus mirties jo siela palieka kūną. Didelis būrys giminių susirenka paminėti šią datą, tačiau užsitęsęs kunigo laukimas, prasidėję barniai ir kitos tragikomiškos situacijos niekaip neleidžia sėsti prie stalo. Nori nenori prisimeni Luiso Buñuelio juostą „Kuklus buržuazijos žavesys“ (The Discreet Charm of the Bourgeoisie, 1972), kurioje žmonių grupei niekaip nepavyksta kartu papietauti, ar „Keršto angelą“ (The Exterminating Angel, 1962), apie svečius, nebegalinčius palikti kambario.
Rumunų Naujosios bangos filmus vienija didžiulis dėmesys praeities įvykiams ir jų vertinimui. Ne išimtis ir Cristi Puiu „Sieranevada“, kurioje šeimos narius persekioja visiškai skirtingi istorinės praeities pėdsakai. Sovietinio ir modernaus vakarietiško mentalitetų susidūrimas tampa neišvengiamas.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Didžiąją filmo dalį sudaro diskusijos apie komunizmo padarinius, rugsėjo 11-ąją bei teroristinį išpuolį Paryžiaus „Charlie Hebdo“ redakcijoje. Nostalgiją komunizmo režimui jaučiančios Lario tetos, viso filmo metu taip ir nenusiėmusios savo kailinės kepurės, visiems seniai įgrisusios kalbos pravirkdo jo seserį, o pusbrolio iškeltos sąmokslo teorijos, neva paaiškinančios teraktų priežastis, paskatina šeimos draugą patosiškai palyginti sąmokslo teorijų kūrėjus su Galilėjumi.
Religinių ritualų atlikimas ir papročių laikymasis turėtų bent kiek sumažinti ankštame trijų kambarių bute tvyrančią įtampą, tačiau „Sieranevadoje“ atsiskleidžia visiškas jų absurdiškumas. Ryškiausiai tai atspindi keista tradicija aprengti sūnų mirusio tėvo kostiumu, net jeigu jis gerokai per didelis.
Įrodžius, kad joks biudžeto trūkumas negali užkirsti kelią tarptautiniam pripažinimui, rumunų režisieriams pavyko sukurti tarptautinį fenomeną. Ribotos finansinės galimybės lėmė unikalios estetikos bei iš pirmo žvilgsnio labai paprastos, minimalistinės kino kalbos susiformavimą. Nepaisant to, sunku suvokti, kaip filmo operatorius Barbu Balasoiu sugebėjo atrasti vietos kamerai tokiuose ankštuose kambariuose.
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Kameros judėjimas akių lygyje – tai į kairę, tai į dešinę – primena galvos sukiojimą. Tarsi žiūrovas stovėtų prieškambaryje ir stebėtų, kas tuo metu vyksta tai viename, tai kitame kambaryje. Cristi Puiu minėjo, kad stengėsi sukurti mirusio pagrindinio herojaus tėvo, atėjusio atsisveikinti su savo šeimą, buvimo įspūdį. Barbu Balasoiu meistriškai susitvarkė su šia užduotimi.
Šeimos nariai skirtingai vertina praeities įvykius, tad kiekvienas ištartas žodis iššaukia grandininę reakciją, o kartų skirtumai tik neišvengiamai paaštrina esamus konfliktus. Savitas humoras juostoje neišvengiamai pinasi su tragizmu, tačiau Cristi Puiu nieko nesmerkia ir nekaltina, jis tiesiog nuoširdžiai juokiasi iš žmogaus silpnybių, neišprusimo bei kvailumo.
Filmo anonsas:
Filmo seansai:
Balandžio 03, pirmadienis, 20:00-22:53, Forum Cinemas Vingis, S01 TELIA, Vilnius
Visus seansus galima rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje.
