Festivalio „Scanorama“ archyvas
Joachimas Trieras visuomet būna vienas laukiamiausių režisierių „Scanoramoje“. Užpernykštis „Garsiau už bombas“ (Louder than bombs, 2015) susilaukė žiūrovų antplūdžio, nors ir dažno jų nusivylimo, o didžiausi deimantai režisieriaus karjeroje – „Repriza“ (Reprise, 2006) ir „Oslas, rugpjūčio 31-oji“ (Oslo, August 31st, 2011) išlieka jo vizitine kortele, atvedančia žiūrovus į sales. Taip įvyko ir šiemet: „Telma“ (Thelma, 2017) buvo mano norimų pažiūrėti filmų tope. Gaila, jog einant filmo minutėms „Telma“ po truputį išslinko iš pačių pačiausių ir liko kažkur tarp neįsimintinų vidutinybių.
Nemažai apžvalgininkų ir žiūrovų „Telmą“ lygina su filmu „Adelės gyvenimas I ir II skyrius“ (La Vie d‘Adele – Chapitres 1 & 2, 2013). Panašumų tarp šių filmų lygiai du: paauglė pagrindinė veikėja ir jos aistra kitai moteriai. Kokybė skirtinga kaip ir turinys: „Telmai“ iki „Adelės“ dar daug augti. Be to, skirtingas realistiškumo laipsnis, atmosfera ir netgi žanras: „Telma“ yra mistinis trileris su fantastiniais elementais, kuriam rūpi ne žmogaus santykis su kitu ir visuomenės susiskaldymas klasėmis, o viena konkreti problema: jauno žmogaus jausmų užgniaužimas savyje, to priežastys ir skaudžios pasekmės.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Filmas pasakoja apie augančios, bręstančios merginos Telmos susidūrimą su savimi: norą užmegzti santykius, įsimylėjimą, seksualumą. Merginos aistros užgniaužtos dėl itin griežtų, ultrakatalikiškų tėvų. Šie kontroliuoja kiekvieną dukros krustelėjimą net būdami kitame mieste. Kodėl būtent jie verčia dukrą atraportuoti kiekvieną savo veiksmą, paaiškėja filmo pabaigoje, tačiau labiau nei priežastys režisieriui rūpi moters užgniaužimo ir kaltės santykis. Toks standartinis siaubo filmų sprendimas. Pasiteisina jis tik pusėtinai.
Pirmoji filmo dalis gana vykusi. Švelniai bauginanti atmosfera, nepaaiškinami dalykai, užgimstantis įsimylėjimas ir fantazijos – visa tai gerai sulimpa į krūvą, nors ir neša nuvalkiotą ir įžeidų siaubiakų lozungą „moteris – ragana“ bei bruka pernelyg aiškią alegoriją – jeigu žmogus bus užgniaužtas, kaltė jį taip slėgs, jog galų gale pratrūks. Išbaigta, sustyguota kinematografija, specialiųjų efektų (su saiku) panaudojimas bei Telmos potyrių perteikimas malonina akį. Dėmesys skiriamas ir veikėjų žvilgsniams, kūno kalbai. Realybės ribas peržengiančios scenos atrodo natūraliai ir organiškai plaukiančios iš naratyvo.
Festivalio „Scanorama“ archyvas
Antroje filmo dalyje skiriama daug dėmesio pagrindinės veikėjos turimoms galioms, ji suherojinama, kas gal nėra savaime blogai, tačiau, deja, J. Triero režisūriniuose sprendimuose, ir scenarijuje atsiranda netolygumų. Kai kur priartėjama prie absurdiškumo ribos, kai norisi pakikenti ar skėsčioti rankomis, nors kažkaip nepadoru – rodomi rimti ir/ar baisūs dalykai, tad tiesiog atsidūsti ir nusižiovauji. Blogiau nei netobuli kūrėjų sprendimai yra suvokimas, jog dvi valandas praleidai šiaip sau – buvo truputį nuobodu, truputį kažkur matyta, gerokai nestebinančio.
Telma yra septinto-aštunto dešimtmečio siaubo filmų standartų (pavyzdžiui, „Rozmari Kūdikis“, „Kerė“) kūrinys. Tarsi tai, kas žada kokybišką reginį. Tačiau tai, kas buvo parodyta prieš keturiasdešimt metų, išlieka įdomesniu ir novatoriškesniu sprendimu, o J. Trieras, nors ir atsitiesęs po paskutiniojo filmo, nepasiekia buvusių karjeros aukštumų ir pateikia žiūrovams neblogą, tačiau neįsimintiną filmą.
Filmo anonsas:
