Kauno kino centras „Romuva“ archyvas
S. Paradžanovas – vienas originaliausių režisierių kino pasaulyje. Jis sukūrė kelis nekvestionuojamus šedevrus, pasižyminčius savita kino kalba, ir paliko ryškų pėdsaką trijų valstybių – Ukrainos, Armėnijos ir Gruzijos – kino istorijoje. Jo kūryba žavėjosi ir įkvėpimo iš jos sėmėsi tokios kino legendos kaip Andrejus Tarkovskis, Federico Fellini, Jeanas-Lucas Godard‘as, ir daugelis kitų. Apie tragiško likimo režisierių ir jo kūrybą sukurti dokumentiniai bei vaidybiniai filmai. Jo vieta žymiausių kino klasikų panteone apibrėžta seniai, o savita kūryba nepaliauja žavėti „grynojo“ kino gerbėjus.
Jau 1964-aisiais Ukrainoje sukurtuose „Užmirštų protėvių šešėliuose“ išryškėjo S. Paradžanovo sugebėjimas atskleisti kalnuose gyvenusios huculų tautos papročius, tautinių kostiumų bei kalbos grožį. Nuostabios filmo vizualinės metaforos tapo galingu impulsu netrukus užgimusiai Ukrainos poetinio kino bangai.
Apie 1969 m. S. Paradžanovo Jerevano kino studijoje sukurtą filmą „Granato spalva“ JAV kino režisierius Martinas Scorsese sakė: „Žiūrėdamas šį filmą tarsi atidarai duris ir įžengti į kitą dimensiją, kur sustoja laikas, o tave supa grožis. Filmą galima žiūrėti kaip armėnų poeto Sajat Nova biografiją, tačiau „Granato spalva“ yra daug daugiau, tai nenusakoma kino patirtis, po kurios atmintyje išlieka vaizdai – išraiškingi judesiai, kostiumai, objektai, kompozicijos ir spalvos“.
Nors filmas pasakoja apie garsų poetą, tai nėra tradicinė menininko biografija. Greičiau pilnametražė istorija apie universalius dalykus – meilę, ištikimybę ir mirtį, papasakota galinga poetinių simbolių kalba. Kiekvienas statiškų kompozicijų kadras turi ne tiki istorinę etnografinę vertę, bet ir yra prisodrintas gilaus kultūrinio konteksto ženklų, kurių suvokimas reikalauja nemažų pastangų. Bet kita vertus, „Granato spalva“, anot italų kino klasiko Michelangelo Antonioni, yra grynojo grožio išraiška, todėl filmu galima žavėtis net jo nesuprantant.
Vienintelis filmo „Granato spalva“ seansas Kaune, vasario 24 d. 18 val. laikinojoje „Romuvos“ kino salėje (Kęstučio g. 62).
Teksto autorius: Gediminas Jankauskas