Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Šiemet, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, nestinga kino projektų susietų su Lietuvos istorija. Kai kuriuos jų jau matėme, kitus dar tik pamatysime (plačiau čia). Kaip teigė dokumentinio filmo „100 metų kartu“ (rež. Edita Kabaraitė, 2018) kūrybinė grupė, šis filmas – tai jų dovana Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio proga. Negali ginčytis, net Lietuvos kino centro finansavimo filmas sulaukė tik tada, kai jau buvo postprodukcijoje. Bet su dovanomis taip jau būna, kartais jos beprotiškai nudžiugina ir saugai jas visą gyvenimą, o kartais padėkoji ir vos svečiams pasišalinus paslepi jas kur nors giliai spintoje. Kaip yra šiuo atveju?
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Įprastai KINFO.LT portale vertiname filmus pagal kelis nustatytus kriterijus (režisūra, scenarijus, garso takelis etc.) dešimtbalėje sistemoje. Jeigu taip vertintume šį filmą, tai daugelyje skilčių matytume tik vidutinius pažymius, teigiamus – bet dar tolokai iki pirmūno. „100 metų kartu“ nenustebins stiprias režisūriniais sprendimais ar įmantriomis kadrų kompozicijomis, o ir garso takelis tik „so-so“. Daug ką čia buvo galima pataisyti ar padaryti geriau (kad ir tą teksto laviną užgriūnančią žiūrovą filmo pradžioje). Galbūt nespėta, skubant, jog filmas pasiektų kino teatrus šventiniu laikotarpiu.
Įprasta vertinimo sistema čia netinka, nes jos skalė baigiasi ties „10“, tuo tarpu vertinant šio filmo aktorių, o taip pat ir herojų, Lietuvos šimtamečių senolių darbą, jiems reiktų rašyti antra tiek balų, ar net visą šimtą! Ėjau į šį filmą nesitikėdamas būti nustebintas ar sužavėtas režisūra ir kinematografija, o norėdamas išgristi įdomių, atvirų, asmeniškų Lietuvos senolių istorijų. Ir gavau jų, gal šiek tiek mažiau nei norėčiau (filmo trukmė vos 63 minutės), bet pakankamai, jog prisiminčiau jas ilgam.
„100 metų kartu“ herojai, Lietuvos senoliai, yra nuostabūs. Net sunku patikėti, jog sulaukus tokio amžiaus galima būti tokiais energingais, šmaikščiais, pozityviais. Jų žavesys pagauna nuo pirmųjų filmo kardų ir niekur nedingsta, kai juos pertraukia jų (ne tokie jauni…) sūnus ar dukros bandydamos prieš kamerą papasakoti jau jų atmintinai iškaltą kokią giminės legendą, ar kai senoliai savo prisiminimuose pradeda maišyti akivaizdžius istorinius faktus. Ne. Jie įkrauna. Įkrauna optimizmo, energijos, patriotiškumo, tikėjimo ateitimi, noro gyventi. Esu tikras, kad kiekvienas pamatęs šį filmą pagalvos, jog pensija – dar nėra gyvenimo pabaiga.
Klausant nuostabių senolių pasakojimų, visai netrukdo ir pats filmo formatas, toks buitiškas priėjimas, kai už kameros besislepiančią senolių kalbintoją girdime garsiai ir aiškiai artikuliuojant (akivaizdu, jog daugelis filmo herojų jau sunkiai prigirdi) kokį paprastą, bet tuo pačiu itin sudėtingą klausimą: „O taip kaip savo žmoną/vyrą suradot?“, lyg anūkė klaustų to paties senelės per kokį giminės susirinkimą. Arba kai matome to paties nežinomo kalbintojo ranką, senoliams kalbant įlendančią į kadrą ir pagriebiančią ant stalo lėkštėje gulinčią braškę: „O gal dar važiuojam į Ispaniją braškių paskint? – tuo pačiu metu paklausia 102 metų amžiaus filmo herojus savo žmonos, visa salė n-tajį kartą nuskamba garsiu juoku. Gal tie režisūriniai sprendimai ir nėra tokie prasti (smiling face)?
Festivalio „Kino pavasaris“ archyvas
Iš tiesų, tie šimtamečiai filmo veikėjai tokie įspūdingi ir užkrečiantys, jog net susimąstai – o gal tave mausto? Juk Roberto Verbos filmo „Šimtamečių godos“ (1969) herojai buvo visiškai kitokie – lyg Krėvės skerdžiai trykštantys sūria gyvenimo patirtimi, melancholija ir skausminga filosofija. Naujojo filmo autoriai iš 400 ar pan. Lietuvoje žinomų šimto ar daugiau metų sulaukusių žmonių nufilmavo 16, o filme liko 15. Rinktasi, žinoma, buvo pagal tai kiek energingi ir pajėgūs kalbėti prieš kameras bus senoliai. O ir klausimai, tiesą sakant, buvo gana šventiški ir optimistiški – „Kas jums yra Lietuva?“, „Kaip sutikote savo antrą pusę?“ etc. Nors skaudžios patirties netrūko nei Verbos, nei Kabaraitės kalbintiems šimtamečiams. Tačiau laikas ir aplinkybės kitokios, o ir senolių patirtis skiria pusšimtis metų. Tai – skirtingi filmai.
Taip, „100 metų kartu“ yra dovana, ir tai jaučiasi. Smarkiai. Akivaizdu, jog filmo kūrėjai stengėsi pamaloninti jubiliejų švenčiančią Lietuvą. Šimtamečių senolių Lietuva galėjo atrodyti visai kitaip, ne taip optimistiškai ir pozityviai. Tačiau laikykime tai dovana avansu – juk retas to šimto sulaukia. Filmas įkvepia laukti ir antro šimtmečio, ir dirbti tam, kad to šimtmečio būtų sulaukta. Ir tai yra gera ir teisinga.
Galbūt su filmu susietame projekte (albume ir parodoje) ar kituose projektuose (žadama, kad bus publikuota daugiau Lietuvos šimtamečių istorijų) ta šimtametė Lietuva pasirodys šiek tiek kitaip. Skelbkite jas, tikrai lauksime. Pažiūrėjus šį filmą, prisiminus Roberto Verbos darbą, susimąstai, jog tuos Lietuvos šimtamečius reikia filmuoti ne kartą į pusę amžiaus, o žymiai dažniau. Bent jau kas dešimtmetį. Na o tuo tarpu sakau ačiū už dovaną, ji tikrai reikalinga ir vertinga. Kviečiu šią dovaną išpakuoti ir kitus, manau, nenusivilsite.
Artimiausi filmo „100 metų kartu“ seansai:
- kovo 18, sekmadienis, 11:40–12:43, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius. Seanse dalyvauja režisierė Edita Kabaraitė;
- kovo 21, trečiadienis, 16:50–17:53, Forum Cinemas Vingis, S11, Vilnius;
- kovo 22, ketvirtadienis, 19:00–20:18, Garsas, Panevėžys. Seanse dalyvauja fotografė Monika Požerskytė ir filmo gamybos vadovė Justė Michailinaitė;
- kovo 23, penktadienis, 17:00–18:03, Skalvija, Vilnius;
- kovo 24, šeštadienis, 15:00–16:18, Spindulys, MARIJAMPOLĖ DS, Marijampolė. Seanse dalyvauja prodiuseris Kęstutis Drazdauskas.
Visus filmo seansus galite rasti oficialiame festivalio „Kino pavasaris“ tinklalapyje: http://kinopavasaris.lt/lt/programa/6556-100-metu-kartu
Filmo anonsas: