Šiemet per „Kino pavasarį“ buvo rodomas toks dokumentinis filmas „Terapija“. Tokia brutali istorija apie kalėjime vykdomą grupinę terapiją ir joje dalyvaujančius sudėtingo likimo vyrus. Ten pilna agresijos, užspausto skausmo, emocinių lūžių ir t.t. Nelengvas filmas. Ne kiekvienam jį derėtų žiūrėti. Ne kiekvienas ir supras, apie ką jis iš tikrųjų yra. Nežinau kodėl, bet apie jį aš galvojau ir žiūrėdamas „Tavęs niekada čia nebuvo“. Galbūt dėl to, kad temos čia labai panašios, o pagrindinis personažas atrodo tarsi ištrauktas iš vienos tų terapijos grupelių.
Joaquinas Phoenixas čia vaidina kažką, kas yra tuo pat metu ir privatus detektyvas, ir profesionalus linčiuotojas. Tai brutalus, bet sykiu ir jautrus, gležnas žmogus, kankinamas siaubingų praeities demonų. Jo sąmonėje nuolat išnyra epizodai iš vaikystės, kuri sukosi aplink žiaurų, smurtaujantį tėvą, bei iš karo Afganistane(?), kuriame jis leido laiką, tarnaudamas kariuomenėje. Kitaip tariant, žmogų kamuoja stiprus PTSD bei išgyvenusiojo kaltė. Netgi galima sakyti, kad jis ieško savo mirties. Būtent todėl jis ir yra taip giliai visa esybe pasinėręs į pogrindinį, purviną pasaulį, pilną žudikų ir pedofilų. Užduotis susitvarkyti su grupele pastarųjų ir tampa filmo siužeto pagrindu.
„Tavęs niekada čia nebuvo“ yra sunkus filmas. Visų pirma emociškai. Jis iš esmės beviltiškas. Nuo pačių pirmųjų jo minučių tu nesitiki laimingos pabaigos. Greičiau jau lauki, kada viskas taps dar blogiau, tragiškiau. Ir laukti ilgai nereikia. Pamažu, po truputį J. Phoenixas praranda praktiškai viską, kas jam rūpi (o tų dalykų jo gyvenime ir šiaip nėra daug), o kartu ima artėti ir prie beprotystės ribos. Ilgainiui tu ją imi tarsi užuosti. Net ne tikiesi, kad jis sau paleis kulką į kaktą, o paprasčiausiai imi priimti tokią atomazgą kaip neišvengiamybę, logišką įvykių atomazgą.
Šis nuolat stiprėjančios įtampos jausmas be jokios abejonės yra režisierės Lynne Ramsay nuopelnas. Labai sunku žiūrovą pusantros valandos išlaikyti ant sėdynės krašto. Ypač jeigu filmas yra toks taupus, koks yra „Tavęs čia niekada nebuvo“. Nors tai ir trileris, bet veiksmo jame pakankamai nedaug. Visa įtampa yra nuotaikoje ir detalėse – kaip juosta nufilmuota, koks jos garso takelis, kokiu greičiu juda pasakojimas, kiek įtikinamas jis atrodo. Ir visi šie aspektai padaryti nuostabiai. Visą dramą kuria labiau tai, ko šiame filme nėra. Dialogų trūkumas tobulai atskleidžia pagrindinio veikėjo vienišumą, smurto kasdieniškumas – pasaulio, kuriame jis gyvena chaotiškumą, periodiškas paskendimas savo prisiminimuose – norą iš tikrųjų pasitraukti iš šio gyvenimo.
Labai keista ir įdomu tai, koks žiaurus „Tavęs niekada čia nebuvo“ atrodo. Juk jame pakankamai mažai smurto, juo nesimėgaujama, jis pernelyg nedetalizuojamas. Galbūt tokį įspūdį kuria jo natūralumas. Pačiam J. Phoenixo personažui – tai absoliučiai savaime suprantama egzistavimo dalis, išlikimo įrankis. Smurtas jam tarytum virtęs esmine tapatybės dedamąja. Būtent toks supratimas labiausiai ir trikdo. Mes juk nejaukiai jaučiamės, matydami ant palūžimo ribos esantį žmogų.
Ypač jeigu tas žmogus yra taip puikiai suvaidintas. J. Phoenixas čia eilinį kartą įrodinėja, esantis vienas geriausių šiandien dirbančių aktorių. Šis jo vaidmuo toks įsimintinas dėl poros priežasčių. Visų pirma dėl to, kad filme yra pakankamai mažai dialogų, interakcijų su kitais veikėjais, todėl džiausią krūvį jam tenka nešti vienam pačiam. Kita vertus, kai beveik nėra žodžių, aktorius tarytum praranda bet kokią priedangą. Visas emocijas reikia atskleisti kitais būdais. Prastesnis atlikėjas su tokia našta tikrai nesusitvarkytų, bet J. Phoenixas sugeba vos keliomis taupiomis ašaromis atskleisti gerokai daugiau nei kitas aktorius sugebėtų padaryti kelias minutes trunkančiu emocingu monologu. Žodžiu, talentas. Kokį puikų darbą bebūtų atlikusi filmo režisierė, jis tikrai taip gerai neveiktų, jeigu pagrindinis vaidmuo būtų atitekęs kažkam kitam.
Kalbant apie talentą. Jonny Greenwoodas eilinį kartą įrodinėja, kad yra vienas geriausių garso takelių kompozitorių visame pasaulyje. Kiek nebūdingai sau, šįkart jis labiau kliaujasi ne styginiais, o sintezatoriais, kurie šiaip iš tikrųjų daug labiau tinka tokiam minimaliam filmui. Šaltos, monotoniškos, bet sykiu ir nuolat augančia įtampa pasižyminčios kompozicijos filmui suteikia papildomą gelmės lygmenį, o dėl lėto jo veiksmo tampa gyvybiškai svarbiomis, siekiant išlaikyti žiūrovą įsitraukusį. Šis tikslas tobulai pasiekiamas. Klausydamas šio garso takelio iš tikrųjų pasijunti pasinėręs į Niujorko pogrindį, plūduriuojantis jo viduriuose.
Jeigu reikėtų išskirti „Tavęs niekada čia nebuvo“ minusą, į galvą, ko gero, ateitų tam tikri scenarijaus netolygumai, neišbaigtumai. Kai kurios siužetinės linijos paprasčiausiai baigiasi šiek tiek per lengvai, tarsi neužtarnautai. Kai kurie dalykai ne iki galo pagrįstai. Iš kitos pusės, galima argumentuoti, kad taip tarsi pabrėžiama, jog J. Phoenixas iš esmės nekontroliuoja situacijos ir yra labiau nešamas stichijos, o ne ją valdo. Šiaip ar taip, tikrai nebuvo nei akimirkos, kai kažkas mane sutrikdytų. Pusantros valandos praėjo pakankamai įtemptai, bet kartu ir beprotiškai greitai.
„Tavęs niekada čia nebuvo“ be jokios abejonės yra viena maloniausių staigmenų per kelis pastaruosius mėnesius. Prisipažinsiu, ėjau į jį praktiškai be jokių išankstinių lūkesčių. Ir buvau išsyk įtrauktas bei nebepaleistas. Žmogus net pamiršti, koks tai puikus jausmas. Juk dėl jo ir einame į kino teatrą.
Filmo anonsas: