Kai vienos kertinių filmo scenų metu vienas „Vienuolės“ veikėjų šūkteli: „Po galais!“, arba jei pažodžiui, „Šventas š***e!“ (angl. Holy shit), o kitas jam atsako: „Švenčiausias!“ (angl. the Holiest), pastabesnis žiūrovas puikiai supranta, kokiame filme jis atsidūrė. Corino Hardy režisuotas siaubo trileris „Vienuolė“ (The Nun, 2018) nesukelia nei „Tylos zonos“ (A Quiet Place, 2017) įtampos, nei „Paveldėto“ (Hereditary, 2018) bandymų paliesti kokias nors gilesnes temas. Tačiau, jei „Vienuolei“ liksite atviri ir per daug nesitikėdami ateisite apylinksmiai praleisti pusantros valandos kine, tai nėra blogiausias pasirinkimas.
„Vienuolė“ yra jau penktasis filmas, priklausantis „pjūklininko“ Jameso Wano pradėtam „Išvarymo“ (The Conjuring) filmų pasauliui ir yra netiesiogiai susijęs su antrąja serijos dalimi (The Conjuring 2, 2016). „Netiesiogiai“ susijęs šioje vietoje reiškia – „koks skirtumas kiek“ susijęs, nes filmo istorija tikrai nėra šedevras ir neprivers jūsų nuo karštligės blizgančiomis akimis ieškoti ankstesnių „Išvarymo“ dalių. Viskas čia yra labai paprasta. Beveik apleistas vienuolynas Rumunijoje (dvigubai baisu!), demonai, vienuolės ir religinė simbolika, keistai pasimetę vietinės kalbos akcentai, egzorcisto tėvo Burko (Demiánas Bichiras) ir sesers Irenos (Taissa Formiga) detektyvų duetas, komiškas Prancūzo (Jonas Bloquet) personažas, nuolatos aplink besispjaudantys žmonės, kad apsisaugotų nuo velnio, kova su senoviniu blogiu… Kaip matote, neskaitant paskutinės dalies, viskas yra labai standartiška, ir tai puikiai atsispindi primityvioje bei nieko įdomesnio neparodančioje filmo istorijoje. Todėl nieko čia ir nepasakosiu – suprasite, kaip viskas baigsis, vos prasidėjus filmui.
Kaip matyti iš apžvalgos pradžioje pateiktos citatos, filmo scenarijus pasižymi savitomis poetinėmis metaforomis. Tai, žinoma, galioja tuo atveju, kai savitu poetiškumu laikome „medinius“ dialogus su kartais tiesiog komišku kokios nors frazės riktelėjimu ne vietoje ir ne laiku (stebėkite Prancūzo veikėją). Tai papildo ir žanrui būdingas bet kokio logiško savisaugos instinkto išgaravimas ir nepasimokymas iš praeities klaidų (nors po tų klaidų sveikas kailis praėjusį kartą buvo vos išneštas) bei (kaipgi be to!) iš niekur atsirandančios veikėjų supergalios. Na, ir visi labai mėgsta spjaudyti išgirdę apie velnią.
Panašu, jog scenarijų atitinkamai supranta ir aktoriai. D. Bichiras, T. Formiga, J. Bloquet ir kiti, atrodo, suvokia, kad tikrai nevaidina naujajame „Rozmari kūdikyje“ (Rosemary‘s Baby, 1968), todėl nepersitempia ir suteikia filmui tai, ką amerikiečiai mėgsta vadinti camp (sąmoningas „perspaudimas“ dėl žiūrovo pramogos) elementu. Tad nesitikėkite geros vaidybos, tačiau jei to standartiniame siaubo trileryje neieškote (o ir neturėtumėte), tai gal visai linksmai pažiūrėsite kino juostą.
Vienintelis dalykas, apie kurį turbūt yra verta šiek tiek plačiau užsiminti, yra „Vienuolės“ vizualinė estetika. Kaip turbūt jau supratote, C. Hardy juosta yra gotikinis siaubo trileris, kuriame veikia dvasios, vienuolės, pilys ir kiti žanrui būdingi tropai. Kartais rezultatai būna neblogi. Pilies kadrai, o taip pat kai kurios įtampos scenos atrodo lyg sąmoninga duoklė XX a. 7-8 deš. itin populiariems britų „Hammer Film Productions“ siaubo filmams, dėl kurių išgarsėjo legendinis Christopheris Lee. Tiesą sakant, pastarojo šešėlis kartais jaučiamas ir „Vienuolėje“ – kai kuriose scenose D. Bičiro tėvas Burkas atrodo kaip iš akies luptas Ch. Lee (arba bent jau kaip tolimas jo pusbrolis). Kai kur jaučiama ir gotikinių prieskonių turėjusios italų siaubo filmų režisierių (pvz. legendinio Lucio Fulci) tradicijos įtaka. Tai tikrai nėra bėda – man asmeniškai muštynės ūkanotose kapinėse su zombifikuota vienuole tikrai nėra nuobodžiausia, ką galima tokio tipo filme nuveikti.
Pasirinkta filmo estetika „Vienuolės“ kūrėjai bando pateikti kažką panašaus į smagų gotikinį atrakcioną su pagąsdinimais, sąmoningai nepretenduojant į šedevrą. Žinoma, matysite ne vieną ir ne du vadinamuosius jumpscare‘us (staigus ko nors pasirodymas ekrane siekiant netikėtai išgąsdinti), tačiau „Vienuolei“ kartais pavyksta nustebinti ir tamsia savo atmosfera (gal dėl linktelėjimo „Hammer“?). Verta paminėti ir pagrindinę blogietę vaidinančią Bonnie Arrons, kuri, nors ekrane matoma ir retokai, puikiai pasinaudoja savo nestandartine ir kartais išties šiurpia išvaizda (galima padėkoti ir grimuotojams). Žinoma, visa tai labai skaniai „atskiedžia“ ir siaubo žanrui būdingi, kartais juokingi specialieji efektai. Jau nepamenu kada gyvatės išvėmimas ar „demoniškas“ burnos išplatėjimas atrodė baisiai. Bet visa tai tik prisideda prie atrakciono atmosferos, jei nežiūrite į žanrą pernelyg rimtai. Panašu, kad režisierius taip pat suprato, jog taip daryti nėra būtina.
„Vienuolė“ tikrai nėra tai, ką būtų galima pavadinti geru ar kokybišku siaubo filmu. Tačiau manau, jog nenusivilsite, jeigu tiesiog norėsite nieko daug nesitikėdami smagiai pažiūrėti kažką gotiško ir siaubingo (atsiprašau, baigiu su blogu žaismu žodžiais). „Vienuolė“ gali būti visai smagi peržiūra iš kategorijos „taip blogai, kad net gerai“, ypač jei kada pasirodys kokioje nors internetinėje platformoje. Tad nesijaudinkite, „Vinčesteris“ (Winchester, 2018) tebeišlieka blogiausiu „siaubiaku“ šiemet rodytu Lietuvos kino teatruose.
O „Vienuolei“ – du (su puse) spjūviai velnio pusėn iš penkių.
Filmo anonsas: