Festivalio „Šeršelėfam“ archyvas
Kino teatras „Pasaka“ pristato tarptautinį moterų filmų festivalį „Šeršėliafam“, kuris kovo 1–9 dienomis vyks Vilniuje, o vėliau persikels į Kauną, Šiaulius, Ukmergę, Panevėžį ir Klaipėdą. Festivalį sudaro pagrindinė programa ir kino bei teatro aktorės Eugenijos Pleškytės filmų retrospektyva, kurioje pamatysite naujausią dokumentinį filmą „Savi keliai“ (rež. Birutė Vyšniauskaitė, Valdas Babaliauskas). Jį kino teatre „Pasaka“ pristatys filmo autoriai. Apie kino klasika tapusius filmus „Laiptai į dangų“ (rež. Raimondas Vabalas), „Sadūto tūto“ (rež. Almantas Grikevičius), „Velnio sėkla“ (rež. Algimantas Puipa), „Faktas“ (rež. A. Grikevičius), „Herkus Mantas“ (rež. Marijonas Giedrys) pasakos ir juos apžvelgs kino kritikė Izolda Keidošiūtė.
Trumpametražių filmų naktis „Šeršėliafam trumpai“ skirta kino naktinėtojams, o „Kino avantiūrisčių“ programa apžvelgs reikšmingus 6–7 dešimtmetyje kurtus filmus: 1962-ųjų „Ryšininką“ (rež. Shirley Clarke), kuris žymi Amerikos nepriklausomo kino pradžią ir yra garsiausias Sh. Clarke darbas; vieną garsiausių filmų feministinio kino istorijoje „Žana Dilman, Prekybos krantinė 23, 1080 Briuselis“ (rež. Chantal Akerman, 1975), tyrinėjantį vienišos motinos, Žanos Dilman, kasdienybę; garsiausią režisierės Věros Chytilovos filmą „Saulutės“ (1966), autorei pelniusį nacionalinį ir tarptautinį pripažinimą. Nors filmas sukurtas daugiau nei prieš 4 dešimtmečius, ir šiandien atrodo nepaprastai šviežias ir aktualus. Filmą „Saulutės“ pristatys televizijos žurnalistas, laidų vedėjas bei prodiuseris, filmų garsintojas ir rašytojas Rytis Zemkauskas. Filmą „Žana Dilman, Prekybos krantinė 23, 1080 Briuselis“ pristatys kino kritikas Lukas Brašiškis.
Festivalio metu vyks konferencija „Moterys kino industrijoje“, kurią inicijavo judėjimo „Doris“ atstovės Lisa Maria Viola Lindén ir Maria Elinor Eng. Judėjimas „Doris“ nuo 19990-ųjų skatina lyčių lygybę kino industrijoje. Tikslas yra ne tik skatinti kuo didesnį moterų įsitraukimą į kino gamybą, bet ir tyrinėti, kaip keičiasi filmo pasakojimas, jei filmo scenarijų, muziką sukūrė moteris, jei ji yra operatorė ar pagrindinė veikėja.
Paskaita apie vojerizmą kartu su filosafais, lyčių specialistais ir psichoanalitikais padės suprasti savo žmogiškąją prigimtį, o animacijos seminaras, kurį kartu su „Media Desk Lietuva“ organizuoja ir „Šeršėliafam“, nagrinės animacijos gamybos verslo aspektus.
Festivalio „Šeršelėfam“ archyvas
Pagrindinę programą sudaro filmai, sukurti 2011–2012 metais. Jų geografija, kaip ir kūrėjų asmenybės – plati bei įvairi. Režisierės Sally Potter 2012 metais sukurta drama „Džindžer ir Rosa“ („Ginger & Rosa“) nukelia į 1962-ųjų Londoną. Dvi paauglės – Džindžer ir Rosa – yra neišskiriamos draugės. Kartu jiedvi bėga iš pamokų, diskutuoja apie religiją, politiką ar šukuosenas. Abi svajoja susikurti geresnį gyvenimą nei jų šeimai atsidavusios mamos. Filmo fone – įsibėgėjantis Šaltasis karas, auganti visuotinė atominės bombos baimė ir besiskleidžianti seksualinė revoliucija. Džindžer pasuka poezijos ir anarchijos keliu, o Rosa moko savo draugę rūkyti, melstis ir bučiuoti vaikinus. Nuo gimimo trukusi merginų draugystė ima byrėti susidūrus esminiams epochos bruožams – naujo gyvenimo troškimui ir ryžtui išlikti. Filme tyrinėjamas dramatiškus istorijos kataklizmus išgyvenančios kartos likimas. Pagrindinės filmo aktorės Elle Fanning ir Alice Englert už vaidmenis šiame filme buvo nominuotos Britų nepriklausomų filmų festivalyje. Talino kino festivalyje 2012 metais juosta paminėta tarp geriausių filmų, skirtų jaunimui.
„Ar galima pastoti nuo muzikos?“ – klausia filmo „Elektriniai vaikai“ („Electric children“) režisierė Rebecca Thomas. Ji pasakoja apie padūkusią paauglę Reičel, kuri auga mormonų fundamentalistų šeimoje. Per savo penkioliktąjį gimtadienį mergina atsitiktinai randa uždraustą garsajuostę su roko muzika ir patiria tokių neįtikimų emocijų, kad po trijų mėnesių pasijunta besilaukianti. Reičelė tvirtina pastojusi visiškai nekaltai – klausydamasi muzikos. Už nedovanotiną nuodėmę tėvai pasmerkia dukrą, bandydami pataisyti situaciją jau ruošia vestuves, tačiau Reičelė pabėga į artimiausią miestą – Las Vegasą. Čia ji ketina ieškoti kadaise ant garsajuostės pasirašiusio vyro, nes tiki, kad jis kažkaip susijęs su jos nėštumu. Penkiolikmetės klajonės tampa kur kas daugiau nei vaiko tėvo paieška. 2012 metais filmas buvo pristatytas Berlyno kino festivalyje. Pagrindinė filmo aktorė Julia Garner apdovanota kaip geriausia aktorė tarptautiniame Basterio vaikų filmų festivalyje.
Muzikinė drama „Kayan“ (rež. Maryam Najafi) nukelia į šių dienų Vankuveryje gyvenančią išeivių iš Vidurinių Rytų bendruomenę. „Kayan“ yra daugialypis pasakojimas apie priklausomybę, ištikimybę ir meilę. Hanina – vieniša, tačiau stipri libanietė, auginanti dvi dukras. Ji atkakliai bando išlaikyti savo restoraną pavadinimu „Kayan“ ir išsikapstyti iš skolų. Netikėti pokyčiai asmeniniame gyvenime sutampa su jos darbuotojų ir klientų problemomis. Viskas krinta ant Haninos pečių: nepavykusi santuoka, komplikuoti santykiai su jaunesniu vyru ir jai savo rūpesčius užkraunantys bendradarbiai. Tačiau per nesibaigiančias problemas Hanina pamiršta apie prieš akis besiskleidžiančią kur kas reikšmingesnę bėdą. „Kayan“ yra debiutinis pilnametražis režisierės M. Najafi filmas, už kurį ji pelnė geriausio debiuto apdovanojimą Pusano kino festivalyje (Pietų Korėja).
Švedų režisierės Ellos Elisabet Lemhagen drama „Karūnos brangakmeniai“ („Kronjuvelerna“) pasakoja apie jauną merginą Fraganciją, kuri kaltinama įtakingo pramonininko sūnaus Ričardo nužudymu. Tačiau ar tikrai nusikaltimą padarė ji? Vykstant teismo tardymui atsiskleidžia neįtikima merginos istorija. Filmo fabula neria gilyn į merginos praeitį, kai Fragancija ir Ričardas buvo neišskiriami draugai. Mergaitė augo skurdžioje, tačiau darnioje šeimoje, o Ričardas kentėjo nuo savo vertę pinigais skaičiuojančio despotiško tėvo. Paguodą ir džiaugsmą jaunuoliai randa vienas kito draugijoje, tačiau vieną lemtingą naktį įsiplieskusi karšta Fragancijos meilė ledo ritulininkui šią idilę apverčia aukštyn kojomis. Kertinės pasakos stilistika kuriamo filmo temos – tai meilė, draugystė ir atskirtis, egzistuojanti tarp vargšų ir turtuolių. „Karūnos brangakmeniai“ buvo filmuojami Vilniuje. Už šį filmą 2012 metais režisierė apdovanota „Krištoliniu lokiu“ Berlyno kino festivalyje, o Švedijos kino apdovanojimas „Guldbagge“ skirtas už geriausią kostiumų dizainą ir specialiuosius efektus.
Festivalio „Šeršelėfam“ archyvas
Garsios airių režisierės Kirsten Sheridan filmo „Lėlių namai“ herojai – grupė vitališkų Dublino gatvės paauglių, kartą sumaniusių įsilaužti į prabangiame rajone esantį namą. Filmo veiksmas tęsiasi tik vieną naktį. Šeimininkai išvykę, namas priklauso beprotiškam siautuliui pasidavusiems paaugliams. Įsilaužėliai stilinguose ir prabangiuose namuose yra tarsi ateiviai. Jų destruktyvūs žaidimai kaip uraganas niokoja precizišką namų tvarką, brangius baldus ir skoningas dekoracijas. Visa siaubiantis karnavalas tęsiasi iki tol, kol į duris pasibeldžia kaimynystėje gyvenantis berniukas. Netikėtas jo pasirodymas išprovokuoja senai nutylėtų paslapčių atskleidimą. 2012 metais Berlyno kino festivalyje filmas apdovanotas specialiu žiuri prizu.
Egipte ir Jungtiniuose Arabų Emyratuose sukurta drama „Kasdieną vis pirmyn į šviesą“ (rež. Hala Lofty) pasakoja apie dukters ir mamos kasdienybę slaugant prie lovos prikaustytą tėvą. Nepaisant pro langines prasiskverbiančių saulės spindulių ir miesto gausmo, namuose viskas dvelkia senove, liga ir sąstingiu. Mama naktimis dirba ligoninėje ir dėl energijos stokos vargiai teištveria dieną, o Soados veide nebematyti jaunystės, nes savo gyvenimą ji paskyrė sergančio tėvo priežiūrai. Tie, kurie nors kartą visapusiškai džiaugėsi savo kūnu, negali būti paklusnūs. O tie, kurie niekada nepatyrė šito džiaugsmo? Ar įmanoma ištverti vienišumą, nuolankiai priimti ir susitaikyti su tuo, ko negali pakeisti? Šis filmas seka dviejų moterų kasdienybę, jų švelnumą keičiančius frustracijos protrūkius, o pavadinimas – tiesioginis Egipto Mirusiųjų knygos pavadinimo vertimas – primena apie kitam paaukotą gyvenimą ir su kiekviena nauja diena jaučiamą pokyčio galimybę.
Kino režisierė iš Egipto Hala Lotfy buvo apdovanota Roterdamo arabiško kino festivalyje už dokumentinius filmus „Images of Water and Earth“ (2001) ir „Feeling Cold“ (2005). Režisierė taip pat bendradarbiavo su „Al-Jazeera“ TV dokumentikos kanalu ir kūrė dokumentinių filmų seriją „Arabs in Latin America“ (2006). Ieškodama rėmėjų savo pirmajam pilnametražiam filmui „Kasdieną vis pirmyn į šviesą“, ji įkūrė nepriklausomą kino kompaniją „Hassala productions“, orientuotą į jaunus kino režisierius. Už šią iniciatyvą buvo apdovanota Katrin Cartlidge fondo prizu puoselėjant nepriklausomą kiną.
Venecijos kino festivalyje pristatytas filmas „Gulbė“ (rež. Teresa Villaverde) pasakoja apie trisdešimtmetę muzikantę Verą, kuri atvyksta į Lisaboną savo paskutiniam koncertinio turo pasirodymui. Lisabonos grožis kiekvienam sukelia laimės ilgesį. Bemieges naktis padeda ištverti tik paslaptinga kruopščiai pasirinkto kompaniono Pablo gyvenimo istorija. Vera nieko nebijo ir prie nieko nėra prisirišusi. Kažkur toli jos namuose gyvena jos mylimasis Samas, tačiau juodu vienas kitą geriau supranta būdami atskirai. Bėgdama nuo nesuprantamų jausmų, Vera įsivelia į Pablo prižiūrimo vaiko, įvykdžiusio žmogžudystę, istoriją. Vaikas filme tampa visa apimančio neapibrėžtumo simboliu. Režisierės filmas „Os mutantes“ (1998) buvo rodytas „Un Certain Regard“ sekcijoje Kanų kino festivalyje, „Três Irmãos“ (1994) nominuotas geriausio filmo apdovanojimui Venecijoje. Venecijos kino festivalyje už savo filmus „Três Irmãos“ bei „Água e Sal“ (2001) režisierė pelnė Elviros Notari prizus, skiriamus išskirtinėms moteriškosios lyties kino kūrėjoms. Pagrindinio vaidmens atlikėja aktorė Beatriz Batarda už vaidmenį filme „Gulbė“ 2012 metais nominuota kaip geriausia aktorė Portugalijos „Auksinio gaublio“ apdovanojimuose.
„Makaronai ir sūris“ (rež. Sophie Letourneur) – tai žavinga komedija apie trijų merginų: Karolės, Kamilės ir Sofi – nuotykius ieškant meilės kino festivalyje. Merginų toli gražu netraukia įpareigojantis filmų žiūrėjimas, jos kur kas mieliau renkasi vakarėlius po filmų peržiūrų ir ten medžioja vyrus. Sofi desperatiškai bando suvilioti patrauklų aktorių, Kamilė nepaliauja svajojusi apie romantišką idilę su svajonių jaunikiu, o Karolė paprasčiausiai nori pašėlti. Režisierės filmas „La tête dans le vide“ (2004) pelnė žiūrovų simpatijas Angerso Europos kino festivalyje. Pirmoji pilnametražė juosta „La Vie Au Ranch“ buvo pristatyta Lokarno bei Roterdamo kino festivaliuose, o Prancūzijoje, „Entrevues“ festivalyje, pelnė geriausio prancūzų filmo bei žiūrovų favorito apdovanojimus.
Dokumentinis filmas „Marinos namai“ (rež. Dali Rust) pasakoja apie ypatingą kūrėjų šeimą, susipynusią sudėtingais santykiais, kupinais skausmo, nesusipratimų ir liūdesio. Filmo herojai – Marina Tarkovskaja ir Aleksandras Gordonas. Marina – rašytoja, poeto Arsenijaus Tarkovskio duktė ir režisieriaus Andrejaus Tarkovskio sesuo. Aleksandras – režisierius, scenarijų autorius, aktorius, rašytojas ir Andrejaus Tarkovskio draugas. D. Rust patirtis kine įvairiapusė: ji dirbo režisieriaus Šarūno Barto asistente, buvo vykdomoji Lietuvos kino studijos ir studijos „Kinema“ direktorė. 2011 metais sukūrė filmą „Nadiežda“, rodytą praėjusių metų „Šeršėliafam“ festivalyje.
Visi festivalio renginiai vyks kino teatre „Pasaka“, o filmus bus galima pažiūrėti kino teatre „Pasaka“ ir kino centre „Skalvija“. Daugiau informacijos – interneto svetainėje www.serseliafam.com.
Festivalio „Šeršelėfam“ informacija