Tūkstantmečių sandūroje filmą „Šeštasis pojūtis“ („The Sixth Sense“, 1999) sukūręs režisierius M. Night Shyamalan atrodo per naktį tapo vienu karščiausių režisierių Holivude. Tačiau kaip dainuoja klasikai: „Laiko nesustabdysi ir neatsuksi atgal“…
O laikas M. Night Shyamalan buvo negailestingas, pradedant praėjusio dešimtmečio viduriu, autoriaus (taip, autoriaus – M. Night Shyamalan pats režisuoja, prodiusuoja ir rašo scenarijus savo filmas, bei dažnai juose pasirodo ala Hitchcock‘as) kurtus filmus buvo tiesiog fiziškai sunku žiūrėti. Atrodė, jog autorius vietoj filmų žiūrovams į veidą drebia pagyvenusio vyro audio-vizualinių išmatų pridirbtas sauskelnes. Ir taip, tai yra scena iš M. Night Shyamalan filmo „Vizitas“ („The Visit“, 2015). Tačiau Holivudas turi seną receptą srutose besivoliojančioms karjeroms prikelti – tai gerų kino filmų tęsiniai ir perdirbiniai (remake‘ai).
Reikia pripažinti, M. Nigh Shyamalan atveju receptas suveikė puikiai. 2016-aisias sukurtas režisieriaus filmas „Skilimas“ („Split“) pribloškė žiūrovus, kai filmo pabaigoje paaiškėjo, jog tai yra niekur neskelbtas tęsinys bene geriausiam autoriaus darbui – 2000-ųjų „Nepalaužiamajam“ („Unbreakable“). Naujasis režisieriaus filmas – „Stiklas“ („Glass“, 2019) sujungia abu filmus ir pateikia žiūrovams, net 19 metų kurtos trilogijos atomazgą.
Vienas stipriausių filmo kozirių – dviejų kino legendų grįžimas į žinomas savo roles. Bruce Willisas vaidina Deividą Daną, vienintelį prieš devyniolika metų įvykusią kraupią traukinio katastrofą išgyvenusį herojų. Be jokio įbrėžimo iš traukinio nuolaužų išsikapanojęs vyras įtikėjo, jog jis yra modernus šių dienų Supermenas. Šiandien, antgamtiška jėga pasižymintis vyras, pats vykdo gatvių teisingumą – padedamas savo sūnaus gaudo įvairiausius nusikaltėlius ir yra tapęs socialinių interneto tinklų sensacija. Panašu, jog Bruce Willis tikrai mėgavosi galimybe prisiminti seną personažą, jau senokai neteko matyti šio aktoriaus pasirodymo kine, kuris nepriverstų mąstyti, jog rolę filme atlikti jis sutiko tik dėl dar vieno pinigų čekio. Deja, „Stikle“ aktoriaus personažui pritrūko daugiau galimybių pasireikšti – Williso vaidinamas personažas filme nepereina jokių pokyčių, jo charakterio arkai pritrūksta… elementarios arkos.
Geriau sekasi su Samuel L. Jackson vaidinamu Elaidžos Praiso personažu. Elaidža yra apdovanotas genialiu protu, tačiau beverčiu kūnu – mažiausias kumštelėjimas, gali sulaužyti jo kaulus, dėl nuolat patiriamų lūžių žiniasklaida praminė jį „Ponu Stiklu“. Ponas Stiklas tiki, jog komiksų knygos nėra paprasčiausias rašytojų fantazijos vaisius, jose slepiasi tikrų įvykių atspindžiai. Save Elaidža taip pat laiko super-herojumi, tiksliau, super-blogiuku. Norėdamas įrodyti, jog pasaulyje yra daugiau antgamtiškomis galiomis pasižyminčių žmonių jis ir organizuoja įvairius ekstremalius įvykius. Traukinio katastrofa, kurią išgyveno Deividas, buvo Elaidžos darbas. Demaskuotas Deivido Elaidža leidžia savo dienas už psichiatrinės ligoninės grotų kur jo guvus protas yra nuolat slopinamas įvairias medikamentais.
Visgi visą rampų šviesą filme susigrobia naujausia dėlionės dalis, filme „Skilimas“ pristatytas ir James McAvoy suvaidintas Kevino Vendelio Krambo personažas. Dėl patirtų vaikystės traumų jame pasireiškia skirtingos asmenybės. Šių asmenybių Kevinas savyje talpina netgi dvidešimt keturias. Jos konkuruoja viena su kita, dalis jų yra visai draugiškos ir nekaltos, tačiau asmenybių grupė, save vadinanti „Orda“, garbina ir siekia išlaisvinti baisiausią Kevine slypintį asmenį – nekaltas merginas žudantį ir pasaulio galą pranašaujantį Žvėrį. Suprantama, jog toks personažas yra puiki proga pasirėkšti talentingam aktoriui. Tai James McAvoy pavyko „Skilime“, o čia jis sėkmingai atkartoja sukurtą rolę, prie jos pridėdamas dar kelias, anksčiau nematytas, personas.
Filmo pradžia intensyvi ir daug žadanti, tai – laisvėje esančių Deivido ir Žvėries susidūrimas. Tačiau neužilgo filmo tempas yra priverstinai stabdomas. Super-herojų filmas tampa kalėjimo trileriu, tokiu jis ir išlieka veik visą likusį filmo laiką. Būtent čia susiduria visų trijų personažų keliai. Prie šių prisijungusi daktarė Elė (akt. Sarah Paulson) bando įrodyti, jog jie nėra super-herojai, o tik paprasčiausi ligoniai. Ar tai tiesa? Ar personažai ja patikės? O gal viskas yra žymiai sudėtingiau? Tai pagrindiniai filmo klausimai.
Reikia pastebėti, jog M. Night Shyamalan sprendimas prikelti ir pratęsti filmo „Nepalaužiamasis“ istoriją buvo labai laiku ir vietoje, ir kalbu ne tik apie autoriaus karjeros vingius. Nūdien, kai mažai kuo vienas nuo kito besiskiriantys multi-milijoniniai super-herojų filmai yra štampuojami kone kasdieną, pasauliui reikia naujų „Nepalaužiamųjų“. Filmo kuris ištraukė super-herojus iš aptemtų spalvingų triko kostiumų, pavertė juos artimus paprastam žmogui, tuo pačiu (Pono Stiklo lūpomis) demaskuodamas klasikinius komiksuose ir super-herojų filmuose naudojamus siužetų kūrimo triukus. Tai post-modernus super-herojų filmas, egzistuojantis pasaulyje kuris vis dar semia tuos pačius kone šimtmečio senumo komiksų knygų tropus, tik įsupęs juos į labiau blizgų (brangių CGI efektų pavidalo) popierių. Tuo tarpu „Skilimas“ žiūrovams bene pirmą kartą kino ekrane pristatė super-blogiuko ištakų (origins) filmą.
Tačiau „Stiklas“ žiūrovui pasiūlo mažai ką naujo. Didžiausia problema – filmo siužetas. Žiūrovui yra pateikiama ir čia pat dekonstruojama nemaža krūva super-herojų filmų siužetų tropų, tačiau, pastarieji neretai apsunkina ir lėtina patį filmą. Filmui sunkiai sekasi išbristi iš flashback‘ų ir personažų ištakas aiškinančių scenų, tad nors pirmieji du M. Night Shyamalan filmai buvo ištakų filmai, šį taip pat būtų galima apibūdinti kaip tokį… Veiksmui čia ir dabar, filme pritrūksta erdvės ir laiko. Kai galiausiai ateina laikas filmo kulminacijai ši atrodo skubota ir nepribrendusi. Visgi, reiktų pagirti M. Night Shyamalan, jis lieka ištikimas „Nepalaužiamiesiems“. Filmo pabaigoje įvyksta įprastų super-herojų filmų įveika, žiūrovas lieka su originalia, tiesa, daug ką galinčia nuvilti pabaiga. Kaip ir daugelyje savo filmų režisierius nevengė rizikuoti, šį kartą jo sprendimas, manau, buvo teisus, nors jo kaina gali būti brangi.
Ar labai brangus, matyt, sužinosime iš to kaip toliau klostysi M. Night Shyamalan karjera. O tai tikrai įdomu, mat „Stiklas“ kupinas ne tik super-herojų filmų tropų ir jų dekonstrukcijos, jame netrūksta ir nuorodų į pačio režisieriaus karjerą, filmas gali tarnauti kaip metatekstas jos pažinimui. Kino filmų moksliukams, tai gali būti ne ką mažiau įdomus filmo lygmuo, papildysiantis ne itin pavykusią siužeto liniją.
Kadaise lyg super-herojus į Holivudą olimpą įsiveržęs režisierius šiandien keliauja trapiu ledu, tai, jog ant šio ledo buvo padėtas gabalas stiklo, jo tvirtumo itin nepadidino. Bet optimizmo taip pat neatima, tereikia prisiminti, jog visai neseniai režisierius buvo labai giliai po tuo ledu.
P. S. Žmogus filmo subtitruose žodį „origins“ verčiantis kaip „originalus“ (komiksų kontekste!) turėtų nusibausti.
Filmo anonsas: