Fotografė Vytautė Ribokaitė
„Norėjosi kurti filmą, kuris savotiškai reabilituotų tuos [emigravusius] lietuvius, nežiūrėtų į juos kaip į aukas, vergus. Norėjau sukurti jaunos merginos portretą, kuri aukštai iškėlusi kumštį atsisako antrarūšės, primetamos egzistencijos ir eina iki galo bei pasiekia tai, ko nori“, – sako savo antrąjį pilnametraži meninį filmą „Pilis“ pristačiusi režisierė Lina Lužytė.
Filme pasakojama apie paauglės Monikos (Barbora Bareikytė), jos mamos Jolantos (Gabija Jaraminaitė) bei sunkia demencija sergančios močiutės (Jūratė Onaitytė) pastangas įsitvirtinti Dubline. Profesionali pianistė Jolanta dirba žuvų fabrike, tačiau kartais koncertuoja lietuvių bendruomenės renginiuose, kartu su nuostabų balsą turinčia dukra. Kartą joms nusišypso sėkmė – jas pakviečia koncertuoti ištaigingoje pilyje. Tačiau kelionei trūksta pinigų. Nevilties apimta Monika ryžtasi beprotiškam poelgiui, kad tik galėtų išpildyti savo gyvenimo svajonę.
Kad susitiktume, turėjome ilgai tartis, nes buvote Graikijoje. Sakėte, kad filmuojate naują filmą. Papasakokite, apie ką jis bus.
Teoriškai buvau Graikioje, o praktiškai – prie pat Turkijos krantų, Lesbo saloje. Joje filmavau pabėgėlių stovyklą, kurioje dauguma – iš Afganistano pabėgę žmonės. Dažniausiai nuo Talibano. Jų saloje yra apie 15 tūkst., o ji gali talpinti porą ar tris tūkstančius.
Saloje – humanitarinė katastrofa. Europa apie ją žino, žmonės gyvena plastikinėse palapinėse su vaikais, šeimomis, kūdikiais, gimdo. Beveik nėra infrastruktūros, kartais vanduo yra, kartai ne – sanitarinės sąlygos yra tragiškos. Važiavau ne naudotis žmonių nelaime, o kurti filmą apie afganistanietį kino režisierių. Toje siaubo ir humanitarinės katastrofos kontekste radau vyrą, kuris sugeba nepasiduoti ir kurti toliau.
Norėtųsi, kad išeitų pilnametražis dokumentinis filmas, bet dokumentika pati diktuoja, kokia ji bus.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Didžiausias dėmesys pabėgėliams lyg jau yra praėjęs, atrodo, kad jų medijose nebelikę. Įdomu, kad grįžtat prie šios temos.
Dėl to ten ir važiavau. Gyvename pasaulyje, kuriame viskas yra įdomu-neįdomu, greitai praeina, suplyšta, sugenda. Vartojame ne tik objektus, daiktus, bet ir istorijas, kitų žmonių gyvenimus.
Kalbama, kad ši krizė baigėsi ir Europa nusišluostė rankas. Tačiau dar šių metų pradžioje saloje buvo 22 tūkst. žmonių, kurie gyvena ant žemės, ant kalnų, tarp alyvmedžių. Man irgi buvo įdomi ši tema, nes mums, vakariečiams, ši istorija jau atsibodo, mes ją suvartojome. Taigi mums ji jau baigėsi. Tačiau ši katastrofa tęsiasi toliau, tiesiog ji vyksta nebe medijose.
Daugumai lietuvių emigracijos tema artima, kiekvienas lietuvis turi pažįstamų ar giminių, kurie išvažiavo. Kaip kilo mintis sukurti tokį filmą kaip „Pilis“? Aišku, filme emigracija – tik viena iš temų.
Paskutinius aštuonerius metus gyvenau viena koja Berlyne, kita Lietuvoje. Mintys apie emigraciją buvo duona kasdieninė. Niekada nebuvau ekonominė emigrantė. Migravau dėl visai kitų priežasčių. Visuomet kildavo klausimų, kai būdavau Berlyne, kodėl aš Berlyne, o ne Lietuvoje. O kai grįždavau į Lietuvą, galvodavau, kodėl aš Lietuvoje, o ne Berlyne. Neradau galutinio atsakymo. Emigracija man visada buvo savotiškas bėgimas, tik neaišku nuo ko. Po aštuonerių metų, šį sausį, grįžau į Lietuvą ir pirmą kartą jaučiuosi, kad labai tvirtai stoviu ant kojų.
Asmeniškai mane labai paveikė moderniosios vergovės istorijos: apie išnaudojamus lietuvius vištų fabrike, taip pat Norvegijoje įvykusi istorija, kuomet moteris grįžusi namo rado nužudytą dukrą. Teisėsauga netyrė nusikaltimo. Teigė, kad aštuonerių metų mergaitė tiesiog mirė.
Vienu metu „siurbiau“ visą informaciją apie emigravusius žmones. Norėjosi kurti filmą, kuris savotiškai reabilituotų tuos lietuvius, nežiūrėtų į juos kaip į aukas, vergus. Norėjau sukurti jaunos merginos portretą, kuri aukštai iškėlusi kumštį atsisako antrarūšės, primetamos egzistencijos ir eina iki galo bei pasiekia tai, ko nori.
Be emigracijos filme dar yra (ir dažname jūsų filme) šeimos, tarpusavio šeimos santykių temos. Kodėl ši tema jums tokia artima ir svarbi?
Šeimos tema mano filmuose atsiranda nesąmoningai. Visi manęs klausia: „Kodėl šeima, šeima, šeima, šeima?“ O aš galvoju – o kas, jeigu ne šeima. Matys, su savo šeima esu kažko neišsprendusi.
Man šeima yra labai įdomus darinys, nes tai yra pati artimiausia aplinka. Net jei ir nebendrauji su šeima, ji vis vien išlieka artimiausia aplinka. Šie santykiai kitokie, įdomesni, juose augi, keitiesi. Tai mazgas, į kurį esi surištas. Gal tau nepatinka joje būti, bet tu privalai. Mano kine šeima – kaip personažas, o kas jau su tuo personažu vyksta, kiekviename filme skiriasi.
Jūsų filmuose pasirodo tie patys aktoriai, pavyzdžiui, Gabija Jaraminaitė. Kodėl vis renkatės dirbti su tais pačiais aktoriais, net ta pačia pagrindine aktore?
Kai atrandi aktorių, kuris yra organiškas, natūralus, kuris nevaidina, o tą personažą „perleidžia“ per save, tai nesinori jo paleisti ir ieškoti kitų. Dirbant su Gabija man pačiai būna labai įdomu, o kaip šį kartą ji „išsisuks“. Nes žinau, ką sugeba Gabija.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Labai įdomu, kaip atradote jaunąją aktorę Barborą Bareikytę ir kaip sekėsi su ja dirbti? Juk filmuojant filmą jai buvo tik 13-ka metų.
Su vaikais dirbau nemažai tiek filmuojant savo trumpametražį filmą „Jau puiku, tik dar šiek tiek“, tiek „Amžinai kartu“. Taigi darbas su vaikais man nėra visiškai nauja patirtis.
Su Barbora man velniškai pasisekė. Anksti pradėjau ieškoti vaiko aktoriaus, nes žinojau, kad jį rasti yra sudėtinga. Pasikviečiau 5-ias ar 7-ias mergaites į atranką. Atėjo pirma, atėjo antra, atėjo trečia, ir tada atėjo Barbora. Kai ji pasirodė, supratau, kad tai yra ji.
Kartais net gėda atsakinėti į šitą klausimą. Norėčiau sakyti, kad vaiko ieškojau keletą metų ir tik tada atradau Barborą. O ji tiesiog „nukrito iš dangaus“.
Su ja susibendravome, susikalbėjome. Barbora labai protinga, ne pagal amžių subrendusi. Daug kalbėjome apie vaidmenį ir darbas su ja buvo be galo lengvas. Galima sakyti, jos net nerežisavau.
Barbora puikiai žinojo scenarijų. Pasakydavau jai eiti nuo A iki B ir iki Z, tada pasižiūrėti. Jos talentas ir stiprybė yra organiškumas. Ji ne vaidina, o gyvena. Barbora yra be galo atsakinga, be galo rimta ir į viską žiūri kaip į smegenų operaciją. Kartais turėjau ją išjudinti, atpalaiduoti.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Nuo „Pilies“ filmavimo praėjo nemažai laiko, 2-3 metai. Įdomu, kokie liko prisiminimai?
Filmavimas buvo kaip šventė. Airijoje buvo labai smagu. Į ją važiavome tikėdamiesi lietaus, o nei vieną dieną nelijo. Airių komanda juokavo, kad niekas nepatikės, kad šį filmą filmavome Airijoje. Atsiminimai liko labai geri, nors filmas yra ganėtinai liūdnas ir baigiasi ganėtinai liūdnai, tačiau mano nuomones jis baigiasi visai šviesiai.
Labai patiko dirbti su airiais, jie man priminė lietuvius – atlapaširdžiai, geri, draugiški, paprasti. Labai gaila, kad dėl pandemijos jų premjeroje nebuvo. Net buvo kilusi mintis, kad norėčiau visus savo filmus filmuoti Airijoje.
O kokia dalis filmo buvo nufilmuota Lietuvoje?
Lietuvoje filmavome „interjerus“. Buto eksterjerus, kuomet Monika (Barbora Bareikytė) įeina ir išeina iš buto, nufilmavome Airijoje, o butus pasistatėme Lietuvoje.
Visada norisi filmuoti tikroje aplinkoje, bet tie buteliai, tie namai, kuriuose gyvena Monika, mama ir močiutė, vadinamieji socialiniai būstai, statyti 1950-1960 metais, ir jie yra tokie mažutėliai. Socialiai remtini žmonės juose gyvena iki pat šių dienų. Estetiškai tie namai gražūs, bet viduje praktiškai neįmano apsisukti, o dar su kamera ir keliais personažais.
Dažno jūsų filmo centre yra moteris, šiame – net trys, kodėl pagrindinį personažą renkatės moterį? Taip pat šiame filme nieko nepasakoma apie Barboros tėvą, faktiškai nėra ir vyrų personažų. Specialiai išsigryninote, kad liktų tik moteriška linija?
Man įdomios moterys. Jas matau kaip be galo stiprius, išradingus ir protingus žmones. Atrodo, kad pastaruoju metu būtent moterys veda pasaulio ir Lietuvos kino industriją į priekį.
Man įdomios ir vienišos moterys. Visos trys filmo moterys yra vienišos. Nėra nei senelių, nei vyro, nei berniukų.
Tėvas filme nėra minimas. Turėjau minčių, kad Barbora ji aplanko, bet supratau, kad šios istorijos filmui nereikia. „Pilis“ yra ne apie tai, kas vyko Lietuvoje. Buvau parašiusi scenų su tėvų, bet supratau, kad, kai emigruoji, gyvenimas nusinulina.
Man taip būdavo, kai emigruodavau. Viską pradėdavau iš naujo. Neįmanoma einant dirbti į fabriką Airijoje sakyti, o Lietuvoje buvau mokytoja ar panašiai. Tas gyvenimas yra nunulintas. Tėvas ir jo istorija taip ir „liko“ Lietuvoje.
Kokios moterys jums imponuoja, įkvepia?
Moterų moteris man yra Gena Rowlands iš Johno Cassaveteso filmų, ir viskas, ką ji yra sukūrusi. Imponuoja moterys, kurios yra stiprios, pasimetusios, neurotiškos, gyvenime ieškančios kelių. Man patinka gyvi žmonės. Nemėgstu teisių žmonių. Patinka tokie, kurie klysta. Tai žmonės, ir kartu moterys, kurie daro klaidų, kurie taisosi, kurie eina atvira širdimi, iškeltu kumščiu, atsitrenkia į sieną ir toliau eina.
Visi mano personažai yra žmonės, kurie gyvena neblogą gyvenimą, bet užsimano kažko daugiau. Ir tą akimirką, kai jie pradeda to siekti, prasideda bėdos. Visos bėdos ar problemos yra pačių susikurtos. Visuose mano filmuose žmonės iš tų bėdų bando išsikapstyti. Tokie personažai man yra įdomūs.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Pasirinkote rodyti nepasisekusią kūrėją, kuri atvažiavo į Airiją dirbti žuvų fabrike, ir mergina, kuri groja. Kodėl buvo svarbu parodyti būtent menininką kaip emigrantą?
Anksčiau kalbėjau apie pabėgėlių stovyklą ir afganistanietį kino režisierių. Galėjau ten nuvažiuoti ir filmuoti žmones, kurie yra amputuotomis galūnėmis ir kurie gyvena viduryje lauko visiškoje užmarštyje ir siaube. Kuriant dokumentinį filmą nesinori, kaip kino režisierei, naudotis skurdu, kad „susikurčiau“ savo filmui temą. Nenoriu pardavinėti ar spekuliuoti kitų žmonių nelaimėmis.
Esame pratę spaudoje skaityti, kad emigrantai yra neišsilavinę žmonės, kad jie dirba juodus darbus. Tarsi yra uždėtas antspaudas, kad visi jie – „neišsilavinę emigrantai“. Norėjau pasakyti savo nuomonę, kad tarp jų yra be galo daug išsilavinusių žmonių. Didžioji dalis jų yra išsilavinę. Norėjau sulaužyti šią klišę.
Man pačiai įdomu, kodėl Jolanta išvažiavo. Nemanau, kad tai buvo vien tik ekonominės priežastys. Man atrodo, kad ji bėgo nuo kažko. Filme labai švelniai bandau suponuoti, kad į muziką ji buvo įstumta savo motinos. Kai galvojame apie menininkus, tai atrodo, kad visi menininkai ir nori būti menininkais. Manau, yra daug menininkų, kurie yra priversti jais būti.
O koks jūsų pačios požiūris į migraciją ir emigraciją?
Tai yra mūsų laiko, globalaus pasaulio, neišvengiamybė. Migracija vyksta ne dėl to, jog pasaulis yra globalus, bet todėl, kad gerovė yra sukaupta Europoje, Šiaurės Amerikoje ir keliose Azijos šalyse, o likęs pasaulis yra skurde.
Pabuvus keletą mėnesių pabėgėlių stovykloje kilo tokia mintis, kad tautinių valstybių sienos tiesiog išnyks. Mes, Vakarai, esame nualinę pasaulį (trečio pasaulio šalis), todėl šie žmonės neturi kito pasirinkimo kaip tik bėgti pas mus. Ir yra gėdinga, kad jiems uždarome sienas.
Migracija yra neišvengiama, žmonės judės link ten, kur jiems geriau, laimingiau ir prasmingiau gyventi. Man atrodo, kad pasaulis yra padalintas į dvi dalis: į civilizuotus Vakarus ir į didesnę dalį pasaulio, kuris yra „šiknoj“. Tie žmonės negali neiti ten, kur yra geriau. Ir jie eis, ir jie ateis.
Filmo anonsas:
