„Kino pavasaris” šiemet man prasidėjo ne su „Mamyte”, o „Frank’u”. Būtent šį („Frank”, 2014) airių režisieriaus Lenny Abrahamsono darbą pamačiau pirmąjį ir metusi visus kitus planus eiti į dar vieną filmą, iškeliavau į naktinį žygį namo apmąstyti to Franko iškeliamų klausimų. O jų yra tikrai ne vienas.
„Frank” pasakoja istoriją apie mažame Anglijos miestelyje gyvenantį Joną (aktorius Domhnallas Gleesonas), kuris po savo ofisinio darbo kasdienybės rutiną skaidrindavo klavišiniais kurdamas (bandydamas kurti) muziką, o visą savo įdomų gyvenimą papasakodavo socialinių tinklų lankytojams. Netikėtai jam atsiranda galimybė prisijungti prie visiškai išprotėjusios grupės „The Soronprfbs”, kurios lyderio Franko niekas nėra matęs be jo didelės dirbtinės galvos. Metęs viską, Johnas su muzikantais iškeliauja į atokią sodybą Airijoje įrašinėti naujo albumo ir suvokia, jog pagaliau jis gali visam pasauliui įrodyti, jog nėra tik šiaip paprastas vyrukas.
Išties, nors iš pirmo žvilgsnio „Frank” atrodo ir yra tikrai tragikomiškai linksmas filmas, jis užduoda daug daugiau klausimų, į kuriuos atsakymus kiekvienas randa savus. Juolab, jog filmo pagrindinio herojaus prototipas Frankas išties egzistavo muzikanto Christopherio Marko Sievey pavidalu. Save Franku Sidebottomu vadinęs menininkas nešiojo tą pačią Franko galvą bei 9 deš. turėjo įkūręs muzikinę grupę „Sievey’s Oh Blimey Big Band”. Būtent jos narys Jonas Ronsonas buvo vienas iš „Frank” scenarijaus bendraautorių. Tačiau filme originalioji Franko asmenybė buvo sumaišyta su kito praeityje garsaus, šizofrenija sirgusio Danielio Johnstono charakteristika, viską pasūdinant muzikiniais „Captain Beefheart” eksperimentais.
Aktoriaus Michaelio Fassbenderio Franko vaidmuo šiame filme buvo ypatingas. Neturėdamas galimybės mums parodyti savo veido, aktorius sugebėjo savo balsu, judesiais ir netgi per netikrą galvą skleisti tokį filosofiškai nesveiką žavesį, kuris nuo muzikos dievo, kūrybos guru transformuojasi į visiškai palaužtą, savo visą žavesį praradusią asmenybę.
„Frank” scenarijaus autoriai puikiai atskleidė Franko ir jo grupės muzikinį keistumą per paprasto vaikino Jono akis. Nebūdamas labai muzikalus, Jonas užduoda tuos pačius klausimus kaip ir mes, salėje sėdintys filmo žiūrovai. Jam atrodo sunkiai suvokiama, kodėl Frankas dėvi netikrą galvą, kodėl albumo įrašams reikia rengtis metus, ir, pagaliau, kodėl grupė nenori išgarsėti. Visi šie klausimai yra tarsi pačio kūrybinio proceso metafora, kuri puikiai parodo tuos, kuriems svarbiausias pats meninis procesas, ir tuos, kurie mato tik galutinį rezultatą. O Franko galva tik dar labiau metaforizuoja visą filmą, kuris išties yra istorija apie daugelį menininkų, besikankinančių, bandančių išgarsėti ir, galų gale, dažnai susinaikinančių.
Filmą „Kino pavasaris” dar rodys tris kartus:
KOVO 24, ANTRADIENIS, 20:15-21:49 Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius
KOVO 28, ŠEŠTADIENIS, 19:30-21:04 Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius
KOVO 31, ANTRADIENIS, 21:30-23:04 Forum Cinemas Vingis, S03, Vilnius