Fotografė Vytautė Ribokaitė
Lenkiško kino mylėtojus šių metų „Scanorama“ turėtų pradžiuginti. Festivalį papildė Lenkų kino dienos. Programoje – dešimt naujausių ir pasaulyje pripažintų darbų. Tarp kurių Lenkijos pretendentas siekti „Oskaro“ „Nepalikti žymių“ ir Andrzejaus Wajdos filmas „Sluoksniuotas pyragas“.
Lenkų kinas populiarus ne tik Lietuvoje, sako Lenkijos instituto Vilniuje rengiamų Lenkų kino dienų „Scanoramoje“ kuratorius Andrzejus Kierulis:
„Lenkų kinas populiarus ir pasaulyje. Kai filmai pasirodo Gdynės kino festivalyje, jie dažnai būna iškart išperkami užsienio kino platintojų. Tai irgi ženklas, kad jis yra aktualus. Taip pat daug filmų yra ir namų kino platformose, pavyzdžiui, „Netflix“. Lenkų kino lygis yra gan aukštas, ir tampa tikru pasauliniu kinu.“
Apie 20 metų rengėte Lenkų kino dienas, vėliau Lenkų kino festivalį. Kokios priežastys lėmė, kad šiemet susidraugavote su „Scanorama“ ir atsisakėte organizuoti atskirą savo festivalį?
Pirmiausiai pradėjome organizuoti Lenkų kino savaitę, pradžioje rodėme septynis filmus ir papildomą programą. Vykdavo skirtingais metų laikais – kartais rudenį, pavasarį ar žiemą.
Stengėmės viską organizuoti savarankiškai, bet susiklostė objektyvios aplinkybės ir pandeminė situacija. Nežinojome, kaip viskas vystysis, todėl nutarėme bendradarbiauti su patikrintu ir patikimu Lietuvos partneriu.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Su „Scanorama“ bendraujame nuo jo įkūrimo pradžios. Jis kiekvienais metais stengiasi rodyti lenkiškus filmus ir bendradarbiaujame juos rodant.
Šiemet nutarėme, kad bendromis jėgomis pavyks padaryti daugiau, negu patys galėtume. „Scanorama“ mielai sutiko bendradarbiauti ir džiaugiamės, kad mums pavyko paruošti turtingą 10-ies filmų programą.
Gal anksti klausti, bet ar planuojate likti su „Scanorama“, ar visgi grįšite prie savarankiško festivalio organizavimo?
Neatsisakome idėjos ateityje rengti atskirą Lenkų kino festivalį, bet toliau ketiname bendradarbiauti su Lietuvos partneriais.
Būtų idealu, kad ir „Scanoramoje“, ir „Kino pavasaryje“ būtų turininga lenkiško kino programa, bet ir mes organizuotume atskirą savo festivalį.
Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, bet stengsimės. Jau dvejus metus gyvename pandeminėje situacijoje, tad sunku ką nors planuoti. Žiūrėsime, kaip atrodys mūsų biudžetas, bendra situacija Lietuvoje ir pasaulyje.
Kaip pandemija ir karantinas paveikė Lenkijos kiną ir kino pramonę?
Pirmiausia, buvo uždaryti kino teatrai – po kelis kartus neribotam laikui buvo nukeltos visos premjeros. Dar ir dabar matome, kad kai kurių filmų pasaulinės premjeros nežinia kada vyks.
Praeitų metų Gdynės kino festivalis buvo kuklesnis nei šiemet. Buvo daug gerų lenkiškų filmų, tačiau, manau, situacija Lenkijoje gerėja, kino pramonė atsigauna.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kokios populiariausios temos vyrauja dabartiniame lenkų kine?
Tendencijos pastaruosius kelerius metus nepakito. Viena pagrindinių temų yra istorija – savo šalies, savo žmonių, kas vyko prieš 10-20 metų, ar prieš karą. Lenkams tai yra labai svarbu. Režisieriai kalba apie praeitį per istorinę prizmę, bet taip pat kalba apie šiuolaikinius esminius dalykus, kurie lenkams svarbūs.
Kaip manote, ar lietuviai tikrai mėgsta lenkišką kiną? Ar dėl to, kad tai kaimynų filmų, ar dėl to, kad aukšto lygio kinas?
Apie 70 proc. ankstesniais metais vykusio Lenkų kino festivalio lankytojų sudarė lietuviai.
Visi Lietuvos kino festivaliai stengiasi rodyti lenkų filmų. Dažnai jie konkuruoja, kurie pirmi parodys konkretų filmą. Tai irgi yra vienas ženklų, kad lenkų kinas yra populiarus.
O kodėl populiarus? Galbūt dėl to, kad kalba aktualiomis šiuolaikiniam žmogui temomis. Žiūrėdamas lenkiškus filmus žiūrovas mato save, savo problemas, išgyvenimus ir tapatinasi su temomis, kurios rodomos. Lietuvos žiūrovams yra įdomu, kaip lenkai pasakoja apie savo istoriją.
Lenkų kinas populiarus ir pasaulyje. Kai filmai pasirodo Gdynės kino festivalyje, jie dažnai būna iškart išperkami užsienio kino platintojų. Tai irgi ženklas, kad jis yra aktualus. Taip pat daug filmų yra ir namų kino platformose, pavyzdžiui, „Netflix“. Lenkų kino lygis yra gan aukštas, ir tampa tikru pasauliniu kinu.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Kaip dėliojote šių metų programą ir kokie, jūsų manymu, ryškiausi darbai? Apie ką ji bus?
Kino filmų rodymo teisių pirkimas nėra toks lengvas. Yra ribotas teisių pasirinkimas. Užsienio platintojus, kurie nusiperka lenkų filmų paketus, būna sunku surasti. Kaip jau minėjau, Lietuvos kino festivaliai konkuruoja, kas pirmas gaus teises. Dažnai būna, kad tas filmų pasirinkimas būna ribotas. Už kiekvieną reikia kovoti, būti aktyviam. Kai filmas tik pasirodo ir būna parduodamos teisės rodymui Lietuvoje, reikia iš karto pirkti.
Bendromis jėgomis su „Scanorama“ sudarėme šių metų programą. Vienus filmus siūlė festivalis, kitus – mes. Bandėme suderinti mūsų ir jų norus bei poreikius. Mes, kaip Lenkijos kultūros institutas, rinkome filmus, kurie yra svarbūs mums kaip institucijai, lenkams Lenkijoje ir Lietuvoje, kalbu apie istorinius filmus. Dramas atrinko „Scanorama“. Vienas pagrindinių jų kriterijų – kad tai būtų žinomi ir pripažinti užsienio festivaliuose filmai.
Dokumentinis filmas „1970“ (rež. Tomasz Wolski) yra 1970 m. vykusių darbininkų streikų rekonstrukcija. Buvo atrasti valdžios garso įrašai, kuriuose pasakojama, kaip neramumai atrodė iš totalitarinės valstybės pusės. Kaip ji bandė užgniaužti streikus, naikinti žmogiškus norus, laisvės troškimą. Garso įrašai „įdėti“ į lėlių lūpas. Jos vaizduoja tuometinius valdžios žmones, kurie kalbasi, kaip sustabdyti streikus, kaip pažeminti darbininkus.
Kitas filmas yra Lenkijos pretendentas siekti „Oskaro“ – „Nepalikti žymių“ (rež. Jan Paweł Matuszynski). Šiuo filmu lapkričio 7 d. atidarysime Lenkų kino dienas „Scanoramoje“. Juostoje rodoma, kaip Lenkijos liaudies respublikos valdžia bando paslėpti savo veiksmus, savo nusikaltimus. Ji pasitelkia visą valstybinį aparatą, kad pavaizduotų istoriją kitu kampu, kad valdžia nėra kalta. Tai vienas įdomiausių istorinių filmų.
Dar vienas istorinis filmas „Tiesa išlaisvina“ (rež. Robert Gliński). Dramoje kunigas komunistinėje Lenkijoje kviečiamas bendradarbiauti su valdžia ir teikti informaciją. Vaizduojamas Solidarumo judėjimo streikų laikotarpis. Verta paminėti puikią pagrindinio aktoriaus Andrzejaus Seweryno vaidybą. Tematika labai panaši į „Nepalikti žymių“.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Ne kartą savo festivalyje rodėte Andrzejaus Wajda filmų. Šiemet parodysite „Sluoksniuotas pyragas“. Apie ką jis?
Lenkijoje 2021 m. pavadinti fantasto Stanislawo Lemo metais. Manau, tai puikiai ir lietuviams žinomas autorius. Būtų įdomu pažiūrėti, kaip A. Wajda 1968 m. įsivaizdavo fantasto kūrybą, kaip ją perteikė kine. Filmas „Sluoksniuotas pyragas“ trumpas, tik 35 min., bet, manau, bus įdomu pažiūrėti iš praeities, kaip režisierius matė ateitį.
Ar be „Scanoramos“ festivalio bus galime dar kur nors pamatyti filmus?
Dabar žmonės truputį atprato eiti į kiną. Kaip „Scanorama“, taip ir mes kviečiame grįžti žiūrėti filmų į kino teatrus.
Fotografė Vytautė Ribokaitė
Be didžiųjų Lietuvos miestų, kuriuose vyks „Scanorama“, papildomai prisidėjo du tradiciniai Lenkų kino festivalio miestai – tai Šalčininkai ir Mažeikiai. Norime, kad ir mažesnių vietovių žmonės turėtų galimybę ir pasirinkimą ateiti ir pažiūrėti filmų savo mieste. Jie bus rodomi kultūros centruose. Juose yra didelės kino salės, tad bus puikios sąlygos peržiūroms.
Ir viename, ir kitame mieste bus rodoma po penkis filmus. Juose rodysime ir praeitų metų „Scanoramos“ atidarymo filmą „Prakaituok“ (rež. Magnus von Horn).
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2021“ tekstas
