Rytoj prasidedantis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) šiemet pristato naują eksperimentinės dokumentikos filmų programą, kurioje atrinkta šiame lauke jau įsitvirtinusių autorių kūryba. Atviruose interpretacijai filmuose klausiama, o ne siūlomi aiškūs atsakymai, jų autoriai renkasi abstrakčią prieigą. Programą sudaro trys ilgo metro darbai ir trumpametražių programa. Pastarosios kūrėjai svečiuosis Vilniuje.
„Poreikis praplėsti festivalio programą suteikiant atskirą erdvę hibridinėms dokumentikos formoms atsirado nuosekliai sekant kūrybinės dokumentikos ir ją pristatančių festivalių pokyčius. Naujoje VDFF programoje kviečiame susipažinti su eksperimentinio kino lauke įsitvirtinusiais kūrėjais, juos dominančiomis temomis ir filmais, padedančiais persvarstyti, koks gali būti kinas ir kokios jo galimybės turtingoje šiuolaikinių medijų aplinkoje“, – sako viena iš VDFF programos sudarytojų Ona Kotryna Dikavičiūtė.
Filmuose apmąstomas žmogaus ir gamtos laikas, galios struktūros ir žmonijos siekis dominuoti, kapitalizmo ir jam tarnaujančių technologijų klausimai, taip pat kultūrinės atminties atspindžiai kasdienybėje.
Nuo „skerdžiančios architektūros“ iki vaiduokliškų perukų
Dominikonų vienuolės mėgina išsaugoti nykstančias salamandras, žvejai senkančiame Packuaro ežere Meksikoje nebesugauna žuvies, inžinieriai Vašingtone tobulina derliaus nurinkimo prietaisus. Mike’as Gibisseris ir Mary Helena Clark filme „Bendra seka“ pasakoja tris, tik iš pirmo žvilgsnio nesusijusias istorijas. Jų bendras vardiklis – žmogaus siekis kontroliuoti ir dominuoti.
„Pastatai daug ką ištveria ir reprezentuoja. Jų politinius kontekstus būtina paaiškinti“, – sako režisierius Heinzas Emigholzas, pastaruosius du dešimtmečius kūręs filmų seriją apie architektūros ištakas. Savo filme „Modernybės skerdyklos“ sutelkia dėmesį į kelis konkrečius architektūros objektus: skerdyklas Argentinoje, Humboldto forumą Berlyne ir utopinius Freddy’io Mamanio pastatus Bolivijoje. Kalbėdamas tiesmukai, nestokodamas humoro ir ironijos jis šaiposi iš absurdu virtusių kapitalizmo idėjų. Tai intelektuali ir hipnotizuojanti praeities studija, kurioje architektūra mezga dialogą su politika ir istorija.
Trumpametražių filmų programą sudaro trys filmai, kuriuos vienija autorių žvilgsnis į liminalias erdves ir ryški baugios mistikos linija.
„Acheronas“ (rež. Manuel Muñoz Rivas) – vizualiai kerintis filmas, įamžinantis nedideliu keltu per upę besikeliančius žmones. Jie kalbasi, bučiuojasi, dalijasi sapnais ir istorijomis, kartais tiesiog tyli. Tai lyg poetiškas atvirukas iš sapniškos kelionės.
Septintajame dešimtmetyje perukai buvo viena didžiausių Honkongo eksporto prekių, tačiau, pasak vietinių, perukuose glūdi praeities šmėklos, mezgančios ryšį su gyvaisiais. Režisierius Bo Wangas „Azijietiškoje vaiduoklių istorijoje“ pasitelkdamas interviu ir archyvinę medžiagą pina paslaptingą pasakojimą apie sudėtingą kultūrinę, ekonominę, sociopolitinę Azijos ir JAV istoriją ir jos šmėklas šiandien.
„Žydėjimas“ (rež. Helena Girón, Samuel M. Delgado) nukelia į legendomis apipintą San Borodono salą. Ji tarsi vaiduoklis vis pasirodo ir išnyksta plačiame vandenyne. Istoriniai pasakojimai jos vietą žemėlapyje pažymi Kanarų kaimynystėje.
Anot O. K. Dikavičiūtės, „režisieriai parodo, kaip fikcija gali tapti ne tik tikrovės dalimi, bet ir būdu kalbėti apie prigimtinius žmogiškuosius dalykus – norą pasisavinti ir negebėjimą paleisti“.
Rugsėjo 30 d. ir spalio 1 d. eksperimentinių trumpametražių filmų kūrėjai – „Acherono“ režisierius Manuel Muñoz Rivas bei „Žydėjimas“ autorių duetas H. Girón ir S. M. Delgado – dalyvaus seansuose „Skalvijos“ kino centre.
Kviečia susitikti VU observatorijoje
Šių metų VDFF atidarymo filmas – Čikagoje gyvenančios menininkės, filmų, instaliacijų ir skulptūrų kūrėjos Deboros Stratman juosta apie geologiją, akmenų grožį ir mūsų planetos istoriją – „Paskutinieji dalykai“. Šis filmas – tai vizuali meditacija, dirginanti klausą, regą, erdvės pajautimą, ir kviečianti iš naujo pažvelgti į mus supantį pasaulį bei priartėti prie visa ko ištakų. Mokslinio ir meninio pasakojimo sandūroje kiekvienas akmuo – tai tekstas, laukiantis, kada bus perskaitytas.
„Tai, kad žmonės uolienas suvokia kaip belaikes, statiškas, yra nulemta mūsų juslių ribotumo: nepatiriame laiko tokioje plačioje laiko juostoje. Nežinau ar visi mokslininkai sutiktų su termino „evoliucija“ taikymu mineralams, bet faktas tas, kad akmenys vystosi į naujas rūšis. Kai žemė formavosi, mineralų rūšys buvo vos kelios. Dabar jų – tūkstančių tūkstančiai. Gyvybei reikia mineralų, o mineralams reikia gyvybės. Ta mintis man buvo variklis į evoliuciją pažvelgti naudojant akmenis kaip tam tikrą prizmę ar imtį, ir taip pabandyti planetą, gyvybę ir laiką suprasti kitaip“, – pasakoja režisierė Deborah Stratman.
Rugsėjo 21 d. po atidarymo seansų „Skalvijos“ kino centre ir Paupio „Pasakoje“ žiūrovai kviečiami į „VU Idėjų observatorijos“ teritorijoje (M.K. Čiurlionio g. 29) vyksiančią geologo Jono Šečkaus ekskursiją. Pradžia – 20 val., trukmė – 30 min. Vėliau bus galima apžiūrėti dr. Eugenijos Rudnickaitės specialiai festivaliui surengtą mineralų parodą, aplankyti observatorijos bokštelius ir susipažinti su šios vietos istorija. Renginys nemokamas ir atviras visiems.
Vilniaus dokumentinių filmų festivalis (VDFF) yra seniausias tarptautinis dokumentinio kino festivalis Baltijos šalyse ir iki šiol vienintelis festivalis Lietuvoje skirtas vien kūrybinei dokumentikai. 20-asis VDFF vyks rugsėjo 21 – spalio 1 dienomis Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir Alytuje.