(Rež. Joana Hogg)
„Tildos vaidmuo nuostabus – tai buvo it apsėdimas“, – neseniai interviu apie savo naujausio filmo „Amžinoji dukra“ (The Eternal Daughter, 2022) pagrindinę aktorę Tildą Swinton sakė režisierė Joanna Hogg. Kiekvienas filmą matęs žiūrovas, nepriklausomai nuo to, patiko filmas jam ar ne, tikriausiai pritars: pradedant T. Swinton vaidmeniu, baigiant intertekstualiu siužetu ir paslaptinga filmo atmosfera – „Amžinoji dukra“ visuomet laviruoja šalia apsėdimo ribos.
„Amžinoji dukra“ pasakoja apie Džuliją ir jos pagyvenusią mamą Rozalindą. Abi atvyksta į senovišką viešbutį, kurio namas anksčiau priklausė Rozalindos šeimai, tad ilgainiui, pokalbių metu, Džulija sužino (smagių ir liūdnų) istorijų apie savo mamos jaunystę. Kuo geriau pažinti savo mamą – toks Džulijos išvykos tikslas, mat ji bando sukurti apie ją dokumentinį filmą. Pats filmas šį siekį iškelia į didesnes platumas: jame apsvarstomas kito, savęs pažinimas per kitą, tėvų atsiminimai kaip mūsų pačių ateities dvasių išdava, kūryba, gedulas ir susitaikymas (su išgyvenimais, esame padėtimi bei savimi).
„Amžinoji dukra“ taip pat yra savotiškas ankstesnės režisierės dvilogijos „Suvenyras“ (The Souvenir, 2019; The Souvenir Part II, 2021) tęsinys: pagrindinė herojė – ta pati režisierė, tik jau pasiekusi vidurio gyvenimo tarpsnį. „Suvenyruose“ herojės motiną vaidino T. Swinton, kuri vėl grįžta pakartoti vaidmenį, tik šįkart dvigubai geresnį. Tai ne hiperbolė: aktorė vaidina tiek motiną, tiek jos dukrą.
Kitų herojų filme vos keli – ir jie sušmėžuoja trumpai, tad žiūrovas atsiduria nuolatinėje akistatoje su pačiai sau iššūkius keliančia T. Swinton. Dėmesio tai neblaško – aktorė sukuria pakankamai skirtingas personažes – tačiau įdomus sprendimas leidžia atsiskleisti tiek aktorystės meistriškumui, tiek ir dera prie istorijos, kurioje nuolat gvildenama persidengimo, savęs kūrimo per kitą, atsiminimų (tarp kartų ir ne tik) temos.
Drama neturi laiko ir neegzistuoja erdvėje: nors wi-fi paminėjimas ar išmanusis televizorius (ar tęstinumo išlaikymas palyginus su veiksmo laiku „Suvenyruose“) padeda lengvai išlaikyti šiuolaikiškumą, gotikinė, paslaptinga (angl., spooky) atmosfera užgniaužia laiko ženklus ir leidžia istorijai būti lengvai pritaikoma įvairiems amžių tarpsniams. Tai itin puikus rezultatas, atsižvelgiant į minimalų siužetą ir dėmesį laikui nepavaldžioms temoms.
Būtent atmosferą laikyčiau didžiausiu režisierės J. Hogg pasiekimu. Ji „Amžinojoje dukroje“ atlieka atskirą vaidmenį. Vos Džulijai ir Rozalindai pasiekia viešbutį, jis apsitraukia tamsiais debesimis. Čia tvyro amžina sutema, minimali tamsių atspalvių paletė, nejaukūs dideli ir tušti kambariai, neaiškūs garsai ir krebždesys. Grūdėta 35 milimetrų juostos tekstūra tobulai apgaubia niūrų vaizdą. Tiesa, „Amžinosios dukros“ temos be liūdesio ir išgyvenimo savyje turi ir nemažai vilties. Ar juosta prašvis, sužinosite pačioje filmo pabaigoje.
„Amžinoji dukra“ – neišvengiamai nuobodus arba itin intensyvus filmas, priklausomai nuo jūsų įsitraukimo ir keistų, nejaukių, vaiduokliškų ir lėtų istorijų pomėgio. Minimalus veiksmu, įvykiais ir personažų skaičiumi, „Amžinoji dukra“ kupinas istorijų persipynimų, skaudžių emocijų ir tamsios, gotikinės energijos. Net jei lėtumas ne jums, o vaiduokliška istorija neapsės, filmą verta pažiūrėti vien dėl Tildos Swinton, kurios makabriška vaidyba – užburianti.
LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2023“ tekstas
