„Kiną po žvaigždėmis“ vadovė A. Balžekienė: „Ieškome filmų, kurie būtų geri ir gebėtų sukurti masinę pasinėrimo į kino patirtį būseną“

Dešimt vasaros vakarų – dešimt ypatingų kino filmų. 15-tą kartą kviečiantis filmus po atviru dangumi žiūrėti „Kinas po žvaigždėmis“ šiemet dėmesį skirs išskirtiniam aktoriams ir jų talentui. 

„Šiemet nusprendėme atkreipti dėmesį į aktorystės meną, į aktorių įvairiapusiškumą, chameleoniškumą, pasišventimą persikūnyti į kuriamą herojų, savo veidu ir kūnu tapti kitu, taip sukuriant galimybę su juo tapatintis“, – sako festivalio „Kinas po žvaigždėmis“ vadovė Andrė Balžekienė.

Programoje bus galima pamatyti filmus su garsiausiais Holivudo aktoriais – Jimą Carrey „Trumeno šou“,  Robertą de Niro „Taksiste“, Danielį Day-Lewisą „Bus kraujo“, Meryl Streep ir Dustiną Hoffmaną „Kramer prieš Kramerį“ ir kt. 

„Kinas po žvaigždėmis“  vyksta daug metų – šiemet jau 15-tą kartą – ir surenka daugybę žmonių, kokia jūsų paslaptis?

Per šiuo metus „Kinas po žvaigždėmis“ nuolat keitėsi, nes ieškojome, kas veiktų geriausiai. Prasidėjęs Pranciškonų rūmų kiemelyje, keletą metų festivalis glaudėsi Šiuolaikinio meno centro vidiniame kieme, o jau keletą metų kviečiame žiūrovus į Valdovų rūmų kiemą. Rodėme filmus visą vasarą, po to mėnesį, dabar susikoncentravome į dešimt dienų. Anksčiau programa buvo įvairi, sudaryta ir iš premjerų, ir iš geriausių tų metų kino filmų su šiek tiek klasikinio kino. Prieš trejus metus įvyko dar viena transformacija ir dabar žiūrovams rodome tik išskirtinę kino klasiką.

Kartu „Kine po žvaigždėmis“ išlieka ir kai kas stabilaus – tai didžiulis pripučiamas ekranas, kuriame filmus rodome iš kino projektoriaus. Tuo skiriamės nuo kitų lauke kiną rodančių renginių. Buvo minčių pasirinkti paprastesnį kelią – LED ekraną, tuomet seansų laikai nebūtų tokie vėlyvi, tačiau tektų aukoti programos išskirtinumą, nes tie filmai, kuriems geriausiai sekdavosi, būdavo didelių kino studijų filmai, ir jiems teisės rodyti vaizdo formatu dažnai tiesiog nesuteikiamos.

Suprasti, kuo esame išskirtiniai, bet kartu ir nebijoti keistis – matyt tai sukūrė „Kiną po žvaigždėmis“ tokį, kokį matome dabar.  Sėkmė, kad festivalio seansus žiūri tiek daug žmonių, kartais net 900 viename seanse. Tačiau būtent tai, kad jų tiek susirenka, ir prisideda prie festivalio sėkmės. Panašiai kaip gerame muzikos koncerte – jei erdvė didelė, magiją jauti tik tuomet, kai ir klausytojų daug, visi kartu pasineriame į bendrą patirtį. Visada ieškome filmų, kurie būtų geri, tačiau ir gebėtų sukurti masinę pasinėrimo į kino patirtį būseną.

Kaip manai, lietuviai mėgsta „senesnį“ kiną, kad taip gausiai susirenka ne tik į jūsų festivalį, bet ir kitus seansus, kur rodomi anksčiau nufilmuoti kino darbai?

„Kine po žvaigždėmis“ jau nuo antrųjų festivalio gyvavimo metų į programą įtraukdavome kino klasikos kūrinių ir jie sulaukdavo dėmesio. Atsimenu, kad 2021-aisiais Valdovų rūmų kieme žiūrėdama Wong Kar Waijaus „Čunkingo ekspresą“ pasvajojau, „kaip nuostabu būtų surengti festivalį tik iš kino klasikos, galbūt švenčiant „Kino po žvaigždėmis“ dvidešimtmetį“? Bet gerai, kad tiek nelaukėme ir pradėjome kitąmet.

Manau, nemažai prie naujo klasikos populiarumo prisidėjo kovido pandemija. Naujų filmų nebuvo išleidžiama ar išleidžiama mažiau, į savo katalogus daugiau klasikos pradėjo įtraukti ir pasaulinės namų kino platformos, taip tikriausiai susiformavo ir palanki terpė klasikai atgimti. Be to, vis daugiau vertę turinčių kūrinių restauruojama, išleidžiama 4K formatu, taigi galima juos žiūrėti ir vizualiniam, ne tik edukaciniam malonumui patirti.

Kaip dėliojosi šių metų programa? Į ką šiemet orientavotės atrinkdami filmus?

Pirmiausia visada ieškome vienijančios koncepcijos, kuri galėtų jungti šių metų festivalio programą. Yra daugybė gerų klasikinių filmų, atsidūrus prieš tokį pasirinkimą ima svaigti galva.

Šiemet nusprendėme atkreipti dėmesį į aktorystės meną, į aktorių įvairiapusiškumą, chameleoniškumą, pasišventimą persikūnyti į kuriamą herojų, savo veidu ir kūnu tapti kitu, taip sukuriant galimybę su juo tapatintis.

Kad dar šiek tiek susiaurintume galimybes, nusprendėme rinktis tik vis dar kuriančius, gyvenančius aktorius. O tada jau prasidėjo ir kūrybinis, ir loginis procesas, nes kai kurie iš jų yra sukūrę ir 70 vaidmenų, kaip išrinkti TĄ filmą? Turime galvoti, kad programa derėtų tarpusavyje, tačiau kartu turėtų skirtingų nuotaikų ir žanrų filmų. Ir, be abejo, filmas galėtų surinkti keletą šimtų žiūrovų.

Tiesa, kasmet į festivalio repertuarą įtraukiame filmą ar du, dėl kurio galimybės pritraukti  daug žmonių nesame tikri, bet manome, kad be jo programa tiesiog nebūtų „pilna“, norime leisti atrasti žiūrovams ir kažką naujo.

Programos formavimo procesas – tikrai labai įdomus ir jaudinantis. Nors čia pagrindiniu smuiku griežia programos sudarytoja Giedrė Vyšniauskaitė, svarstymuose ir rinkimuose dalyvauja visa pagrindinė komanda.

Kurio ar kurių iš šių metų programos filmų siūlytum jokiu būdu nepraleisti?

Kaip suprantate, labai sunku atsakyti į šį klausimą. (Šypsosi.) Tikriausiai išskirčiau Ango Lee „Sėlinantis tigras, tūnantis drakonas“. Teisingai sakoma, kad šis filmas yra tarsi pasaka dideliems vaikams, kurioje persipina svajonės ir laisvė, meilė ir išdavystė. Pamačius filmą, neįmanoma pamiršti ypatingos aktorės Michelle Yeoh plastikos ir gracingų judesių, skubant medžių viršūnėmis tiesiog ant lapų ir šakelių. Šiuos vaizdus kartais net sapnuoju.

Pasirodęs  2000-aisiais, filmas sužavėjo tiek kritikus, tiek žiūrovus, pelnė keturis „Oskarus“ ir tapo rekordiškai lankomu JAV kino teatruose. Jei dar nematėte, pasidovanokite sau šią dovaną. 

Galbūt vyks renginiai ar išskirtiniai pristatymai prieš filmus?

Norint pilnai mėgautis kino klasika, reikia konteksto – ir apie aktorių, ir apie filmo sukūrimo aplinkybes, laikotarpį, tuomet žiūrime jį visai kitaip. Džiaugiuosi, kad šiemet „Kino po žvaigždėmis“ pristatymus rengs aktorių pora Kirilas Glušajevas ir Gintarė Latvėnaitė. Jie turi savo mylimus aktorius ir filmus iš šių metų programos, iš kurių mokėsi, kurie juos įkvėpė. Bus įdomu ne tik sužinoti apie filmus daugiau, bet išgirsti apie jų asmeninį santykį su festivalio pasirinktais aktoriais.

Atidarymo renginys pasižymės ir muzikiniu reveransu ikoniškiems filmams. Mūsų renginio svečias, nepaprasto balso atlikėjas Anyanya sudėliojo 45-ių minučių programą iš legendinių kino muzikos kūrinių.

O ar pati mėgsti žiūrėti senesnius filmus? Kurio laikotarpio tau jie įdomiausi ir gal turi patį mylimiausią „senąjį“ filmą?

Turiu keletą tradicinių susitikimų su klasikiniais filmais – sausio 1-ąją pasitinku su Audrey Hepburn ir „Pusryčiais pas Tifanį“, per Velykas su šeima be išlygų kasmet žiūrime „Muzikos garsus“. F. F. Coppolos „Krikštatėvį“ žiūrėjau tiek kartų, kad jau žinau visas eilutes ir veikėjų veido išraiškas.

Tiesa, dauguma mano mėgstamų yra „naujesni“ seni filmai  – Davido Lyncho, Wong Kar Waijaus, Weso Andersono, Hayao Miyazaki, Danny Boyle, Gus van Santo kūryba. Kai supranti, kad tavo mėgstamas filmas švenčia 20-ies ar 25-ių metų jubiliejų, staiga ateina supratimas ir apie savo metus. Atrodo, kad matei „Kovos klubą“ ar „Malholando kelią“ tik „vakar“, pasirodo, jau prieš „šiek tiek“ laiko. (Šypsosi.)

Prieš keletą metų pradėjote „Kinas po žvaigždėmis. Junior“ – pirmąjį ir vienintelį kino festivalį vaikams ir jaunimui po atviru dangumi. Kaip jam sekasi? Kaip gimė idėją ji organizuoti?

Jaunimui skirtas festivalis šiemet įvyko antrą kartą, taigi kol kas dar esame labai ankstyvoje stadijoje ir tiesiog žiūrime, kur mus šis renginys nuves. (Šypsosi.) Ne kartą sulaukdavome klausimų apie „Kinas po žvaigždėmis“ seansų pritaikomumą vaikams, paaugliams. Deja, niekaip neįsivaizduoju, kaip tokie vėlyvi renginiai būtų skirti jaunai auditorijai, taigi sugalvojome pabandyti surengti jiems kitą, dienos metu vykstantį, festivalį, kuriame pagrindą sudarytų klasikiniai filmai, vyktų filmų pristatymai, geriausio filmo rinkimai ir kiti festivaliui būdingi atributai.

Norime, kad augtų nauja kino žiūrovų karta, kuri yra atvira įvairesniems filmams ir kino formoms, kurie ugdytųsi įprotį lankytis kino festivaliuose. Taip pat matau, kad tai svarbu tėvams – turėti galimybę vaikus supažindinti su tuo, ką mėgsta ir vertina jie. Vaikams ir paaugliams skirtų renginių, parodų, mano nuomone, yra smarkiai per mažai, ir mes daug prarandame galvodami, kad jie patys užaugs ir tada kažkaip natūraliai taps kultūros mėgėjais.

Mano širdis džiaugiasi, kai matau, kad į „Junior“ festivalį ateina šeimos su vaikais, draugų būreliai, mokyklų klasės, lygiai taip kaip džiaugiasi, kai „Kino po žvaigždėmis“ seansuose sutinku tėvus su vyresniais paaugliais.

Pamenu, sėdėjau šalia, mama atsivedė sūnų parodyti S. Kubricko „2001: Kosminę odisėją“. Po filmo nugirdau jų pokalbį. Sūnui filmas paliko kosminį įspūdį, jie kalbėjosi apie prasmes ir specialiuosius efektus. Man atrodo nuostabu, kad filmai sukuria erdvę gilinti tarpusavio ryšį ir kurti bendrus prisiminimus.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“