„Jaučiu, kad kartais bijome pasakyti, kaip yra, bijome pasirodyti pažeidžiami“, – pokalbis su filmo „Sesės“ aktore Gelmine Glemžaite

Lauryno Bareišos drama „Sesės“ buvo apdovanota dviem 77-tojo Lokarno kino festivalio prizais ir pradedamas rodyti jau nuo šiandien Lietuvos kino teatruose. Su daugumai gerai pažįstama aktore Gelmine Glemžaite – vaidinusią sesę filme – kalbame apie jos kuriamą personažą, filmo atspindį visuomenėje ir kodėl šį filmą reikia paržiūrėti kiekvienam.

Kas padėjo pasiruošti šiam vaidmeniui?

Prieš filmavimus repetavome, o taip ne visada būna filmuojant lietuvišką kiną. Visi keturi pagrindiniai vaidmenys tarpusavyje yra labai susiję, ir man atrodo, kad be vieno vaidmens nebūtų kito. Iš tiesų visus tuos personažus kūrė santykiai. Tikrai didelė pasiruošimo dalis vyko kalbant tarpusavyje, kai aiškinomės, kokie yra mūsų ryšiai. Laurynas net buvo chronologiškai sudėjęs svarbius įvykius: kaip kas susipažino, kada kam gimė vaikai, kada personažai turėjo tam tikrų problemų… Žaidėme improvizacinius žaidimus, vaidinome, kaip mūsų personažai elgiasi vienoje ar kitoje situacijoje.

Taip pat nemaža mano vaidmens dalis buvo mamos. Manau, esminis dalykas yra sukurti su vaiku-aktoriumi tokį ryšį, kad jis jaukiai prie tavęs jaustųsi. Nėra tekę daug sykių vaidinti mamą, bet stengiuosi aikštelėje kuo daugiau būti su vaiku – ar žaisti, ar valgyti, kad tiek jam mano buvimas taptų natūralesnis, tiek man.

 Ernestos personažas – gana sudėtingas, nuo pat filmo pradžios matome stipriai išgyvenamas emocijas. Ar sunku buvo susitapatinti su personažu?

Man atrodo, kad visi personažai šiame filme yra šiaurietiško charakterio. Mano personažas gal ir rodo stiprius  jausmus, tačiau kai kuriose scenose  elgiasi visiškai kitaip, negu gyvenime elgčiausi aš. Rodo jausmus, kurių aš nerodyčiau, o nerodo ten, kur mano natūrali reakcija būtų juos išreikšti. Man reikėjo priimti tai, kad personažas kitaip reaguoja į įvykius, negu reaguočiau aš. Reikėjo daugiau įsijausti.

Visada bandau priimti personažą taip, lyg tai esu aš, tačiau susiklosčiusios kitokios gyvenimo aplinkybės. Jeigu mano vyras būtų toks, koks buvo tame filme ir aš turėčiau vaikų – jau būčiau kitoks žmogus. Nebandau bėgti toli nuo savęs, o bandau per savo patirtis geriau įsijausti į personažą.

Ar filmavimo metu buvo vietos interpretacijai?

Tai buvo Lauryno sąmoningas tikslas. Kai kurios scenos buvo parašytos iki galo, bet jas repetuojant sakydavome, kad nuspręsim eigoje. Tikrai buvo tokių scenų, kuriose buvo parašytas netrumpas dialogas, o galutiniame rezultate toje scenoje iš viso neliko žodžių. Buvo ir improvizacijos, labai skirtingų bandymų – vienaip suvaidini, tada kartoji visiškai kitaip.

Taip pat rekomenduojame

Top 7. Filmai apie „stand up“ komediją

Filmavimo būdas irgi padėjo įsijausti, kadangi filme nėra labai daug stambių kadrų, kuriose iš skirtingų rakursų filmuotų tą pačią sceną. Laurynas būdavo truputį toliau su kamera ir kartais galbūt taip aiškiai nesuprasdavome, kada kadras prasideda, o kada jis baigiasi.

Kiek žinau, filme liko tokių scenų, ypač filmuojant vaikus, kuomet jie nelabai suprato, kad juos filmuoja, ir dėl to scenos yra labai gyvos ir natūralios.

Ar buvo juokingų/įsimintinų įvykių filmavimo aikštelėje?

Visi buvo sužavėti Pauliaus Markevičius pasišventimu, kadangi jis skyrė labai daug laiko treniruotėms ir mitybai. Per visą filmavimą jis labai griežtai valgė – tik vištą, kopūstus ir ryžius. (Juokiasi.) Jam buvo lyg ir paskutinė pamaina, per kurią jis gavo didžiulį tortą. Tortą pjaustė, tada komanda jį valgė ir visi nekantriai laukė, kada Paulius pagaliau valgys tą cukrų… Tai stebėti buvo labai juokinga.

Taip pat filmavime buvo man labai įsimintina gana pavojinga scena su automobiliais. Prieš filmavimą man kaskadininkas parodė sceną iš kito filmo, kurioje labai blogai baigėsi toks važiavimas… Jis gal galvojo, kad man tai suteiks drąsos, bet… (Juokiasi.)

Tai buvo labai įdomi patirtis, toks jausmas kaip Holivude. Visada būtent taip ir įsivaizduoji aktoriaus darbą, o iš tiesų ne tiek daug kartų tenka vaidinti tokiose pavojingose scenose. Negaliu sakyti, kad atlikau pavojingą triuką, nes sėdėjau keleivio vietoje. Vairavo kaskadininkas, tačiau vis tiek buvo ganėtinai daug adrenalino.

Kaip sekėsi dirbti su režisieriumi Laurynu Bareiša?

Laurynas buvo filmo „Išgyventi vasarą“ operatorius (aut. past: Gelminė Glemžaitė vaidino šiame filme), o kaip su režisieriumi dirbome tik kuriant trumpametrį, kuriame filmavausi visiškai mažytėje scenoje. Todėl neturėjau su juo daug darbinės patirties.

Tačiau mane maloniai nustebino, kad jis kuria labai gerą atmosferą, kurioje jauti, kad tavimi pasitiki kaip aktoriumi ir tavo nuomonė svarbi. Po kiekvienos scenos paklausia, ar viskas gerai, ar visi gerai jaučiasi.

Laurynas sugebėjo per visą įtemptą filmavimo laiką nei karto neparodyti susierzinimo ar nusivylimo. Tai tikrai buvo labai maloni patirtis ir kūrybinis džiaugsmas.

Kokie didžiausi iššūkiai buvo filmuojantis šiame filme?

Vienas iš iššūkių buvo sukurti su kolege Agne seserišką ryšį. Mums tai buvo labai svarbu ir manau, kad tai sėkmingai pavyko. Labai daug kalbėjomės ir apie asmeniškus dalykus, kad pajustume artumą, sukurtume intymumą.

Manau, kad man padėjo tai, jog pati augau su broliais. Tai aišku nėra tas pats, kas su seserimi, bet tu tikrai žinai visus dalykus – konkurenciją, meilę, bet ne visada ją parodai, arba parodai gal ir nelabai gražias būdais.

Abejingumas, varžymasis rodomas filme. Kiek pati matai mūsų visuomenės šiame filme?

Šiais laikais yra labai daug prieinamos informacijos, svetimų gyvenimų socialinėje erdvėje. Matai visus žmonių pasiekimus, kiek daug kas ką veikia, tačiau manau, kad tai ne visada yra labai lengva priimti. Visada rodome savo didžiausius pasiekimus, bet juk ne visiems visada sekasi taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Labai sunku nepradėti lygintis su kitais, ir nelipti į tą produktyvumo traukinį, kuriame atrodo, kad visi daro labai daug.

Kitas dalykas, šiek tiek atspindintis mūsų visuomenę filme, yra nemokėjimas parodyti savo jausmų ar išsakyti, ką jauti, atvirumo trūkumas. Ir kai augau, ir savo aplinkoje iki šiol jaučiu, kad kartais bijome pasakyti, kaip yra, bijome pasirodyti pažeidžiami. Visada savo emocijas slepiame ir laikome viduje. Manau, kad ir tai labai atsispindi šiame filme.

Ko palinkėtum žiūrovui?

Palinkėčiau tiesiog ateiti, pasidžiaugti geru kinu ir leisti sau jame išbūti. Jeigu kils kažkokių minčių, apmąstymų, leisti sau pagalvoti, ką juose pakeitė filmas.

Jeigu juose kažką pakeis. Nebūtinai juose kažką pakeis. (Juokiasi.) Visų pirma tiesiog kviesčiau ateiti ir pasidžiaugti geru, kokybišku ir lietuvišku filmu.

LKC finansuojamo projekto „Lietuviško kino sklaida internetinėje erdvėje 2024“ tekstas