fbpx
Filmų apžvalgos, Kino klasika

A. Hitchcocko „Svaigulys“. Apsėdimo estetika, bandant sugrąžinti prarastą geismo objektą (apžvalga)

Kadras iš filmo „Svaigulys“ Kino teatro „Skalvija“ archyvas
Kadras iš filmo „Svaigulys“
Kino teatro „Skalvija“ archyvas

Keistas, paslaptingas bei mistiškas „Svaigulys“ (Vertigo, 1958), priešingai negu kiti Alfredo Hitchcocko filmai, išsiskiria būtent savo kontempliatyviu žvilgsniu bei daugiažodžiauti nelinkusiais herojais.

Skotis Fergiusonas – policininkas iš San Francisko, kurį kamuoja depresija, nutaria palikti savo darbą dėl aukščio baimės, sutrukdžiusios jam išgelbėti savo kolegą. Vis dėlto vedamas smalsumo jis sutinka padirbėti privačiu detektyvu bei išsiaiškinti keisto jo bičiulio žmonos elgesio priežastis. Pirmą kartą pamatęs Madleną Fergiusonas net nedrįsta pažvelgti tiesiai į ją. Tarsi vaizduotėje kuriamas Madlenos portretas jam būtų realesnis negu už nugaros stovinti moteris.

Struktūriškai juostą sudaro dvi dalys. Pirmąją – iki Madlenos mirties – žiūrovas stebi iš Fergiusono pozicijos. Kartu su juo seka Madleną, svarsto, kur ji leidžia dienas, kodėl praleidžia tiek laiko muziejuje prie prosenelės portreto, beveik fiziškai jaučia aukščio baimę, išgyvena mylimos moters praradimą bei nesugebėjimą jos išgelbėti. Po kolegos žūties atsiradusi aukščio baimė, kaltės jausmas bei nenumaldomas troškimas susigrąžinti jam brangų žmogų, mirus Madlenai, tik dar labiau sustiprėja.

Kadras iš filmo „Svaigulys“ Kino teatro „Skalvija“ archyvas
Kadras iš filmo „Svaigulys“
Kino teatro „Skalvija“ archyvas

Antrojoje dalyje Fergiusonas susipažįsta su moterimi, kuri jam nepaprastai primena Madleną. Tik Džudit nepasižymi aristokratiškomis manieromis ir, skirtingai nuo Madlenos, yra tamsiaplaukė. Iš pradžių Fergiusonas įtaria, kad, galbūt, Džudit – tai Madlena, vėliau susitaiko su mintimi, jog taip nėra, tačiau priverčia ją pakeisti aprangos stilių bei plaukų spalvą.

Fergiusono maniakiški bandymai susigrąžinti prarastą geismo objektą geriausiai atsispindi kraupiuose epizoduose, kai jis parenka Džudit drabužius bei duoda nurodymus kirpėjai. Nors A. Hitchcockas ir suvertė kaltę dėl filmo nesėkmės James‘ui Stewartui, sunku būtų įsivaizduoti, kad kas nors kitas įtikinamiau suvaidintų akrofobija kankinamą Fergiusoną.

A. Hitchcockas leidžia žiūrovui pirmam sužinoti, kokią paslaptį slepia Džudit. Nuo šio momento žiūrovas nebegali identifikuoti save su pagrindiniu herojumi, nes pastarasis tiesos dar nežino. Likęs vienišas žiūrovas staiga pats tampa į savotišką sąmokslą įtrauktu įvykių dalyviu. Jam belieka tik spėlioti, kaip reaguos Fergiusonas sužinojęs tiesą.

Kadras iš filmo „Svaigulys“ Šaltinis - youtube.com
Kadras iš filmo „Svaigulys“
Šaltinis – youtube.com

Juostoje nuolat manipuliuojama spalvomis. Kai persirengusi panašiais į tuos drabužius, kuriuos nešiojo Madlena, Džudit peržengia kambario slenkstį, ją gaubia mistiška žalia šviesa. Ji –Fergiusono svajonės išsipildymas. Ko gero, būtent todėl šis epizodas atrodo toks siurrealus. Tačiau Fergiusonas sužavėtas ne tiek ja pačia, kiek šia akimirka. Jis žvalgosi aplinkui, tikrindamas, kiek, iš tikrųjų, ši akimirka atitinka jo idealą. A. Hitchcockas parodo, kad kartais mūsų išsipildę norai bei troškimai gali virsti didžiausiais košmarais.

Madlenos ir Džudit vaidmenis atliekanti Kim Novak atsiskleidžia būtent šioje filmo dalyje. Įdomu, kad pats režisierius šiame vaidmenyje matė kitą aktorę – Verą Miles, su kuria jam jau buvo tekę dirbti filmuojant „Ne tą žmogų“ (The Wrong Man, 1956) ir kuri vėliau dar suvaidins „Psichopate“ (Psycho, 1960), tačiau tuo metu jai teko atsisakyti vaidmens dėl neštumo. Tokiu būdu, norėdamas paversti Kim Novak dar viena „Hičkoko blondine“, jis pats elgėsi nelyginant Fergiusonas.

Juostoje kuriamas „saspensas“ pasireiškia spiralės forma besivystančiu siužetu, cikliškumu bei nuolatiniais pasikartojimais. Įtampą taip pat padeda kurti Bernardo Herrmanno garso takelis, sukurtas remiantis Richardo Wagnerio melodijomis. Galų gale, pats žiūrovas tarytum pradeda jausti svaigulį.

Kadras iš filmo „Svaigulys“ Šaltinis - dkit.ie
Kadras iš filmo „Svaigulys“
Šaltinis – dkit.ie

James‘o Stewarto herojui akrofobija – tik apsėdimo praeitimi bei baimės gyventi pasekmė. Netikėtas įniršio priepuolis antrą kartą įlipus į bokštą padeda įveikti akrofobiją, tačiau geismo objektas prarandamas dar sykį. Tuo metu svaigulio būseną sukeliantis siurrealistinis vaizdas pasiekia savo apogėjų. Režisieriui pavyko pasiekti tokį poveikį panaudojus dirbtinį nutolinimo ir perspektyvos iškraipymo efektą, kai kamera atitraukiama nuo objekto tuo pat metu priartinant.

„Svaigulys“ tik iš pirmo žvilgsnio primena nuspėjamą istoriją, kurioje detektyvas įsimyli savo sekimo objektą. A. Hitchcockas meistriškai nustumia, atrodytų, pagrindinę siužetinę liniją į antrą planą, o vėliau beveik nepastebimai įveda dar kelias. Taip melodrama virsta mistiniu trileriu, kuriame atsiranda vietos paslaptingoms dvasioms, reinkarnacijai bei samprotavimams apie mirusiųjų įtaką gyviesiems. Tačiau jau įpusėjus filmui mistinių motyvų nebelieka ne kvapo ir toliau mes jau stebime kriminalinį detektyvą, kuriame vyras gana išradingu būdu nusprendžia atsikratyti savo žmonos. Tuo tarpu už detektyvinės formos slepiasi psichologinė drama – apgautas pagrindinis herojus pats virsta skriaudiku ir filosofinė potekstė, konstatuojanti, jog nepaisant visų pastangų, neįmanoma susigrąžinti tai, kas jau prarasta.

Filmo anonsas:

Komentarai

Kinas visada buvo labai svarbi mano gyvenimo dalis. Geriausiai tai, koks kinas man patinka apibūdina Tildos Swinton citata: „Už nebalintą veidą ir nelygią eiseną. Už realistišką šeimyninę sceną. Už skausmingą žodžių pasirinkimą. Už atvirą, o galbūt ir nelaimingą pabaigą. Už nuo pėdos slystanti batą ir jį pataisantį kojos judesį. Už sudaužytą kiaušinį ir išpiltą pieną. Už neaiškaus kalbėjimo idėją. Už kino erdvę, kur niekas nevyksta, bet viskas įmanoma.“ Gavus pasiūlymą prisijungti prie KINFO šeimos nusprendžiau neatsisakyti, nes tai puiki proga ne tik daryti tai, kas miela širdžiai, bet dar ir galimybė susipažinti su bendraminčiais.